Tai nuprausė lietus sodelio obelėlę,
Kai žiedelius rausvus ryte žydėti kėlė.
Sušlapę ir pabūgę mažais lašeliais verkė,
Tik niekas jų neklausė, lietus vis merkė merkė.
 
Ir aš prašiau:
— Sustok, užtenka lyti,
Tegul vyšnelės žydi.
Net obelis pasvirusi, sena,
Žiedų kaip niekados pilna.
 
Bitutės liūdi avily,
Sulips sparneliai jų šlapi.
Nebus nektaro ir medaus
Per paikas užgaidas lietaus.
 
Tik debesim tai kas, lėtai aptingę slenka,
Palaisto girią, lauką, žalią lanką.
Gal dieną, dvi, o gal savaitę lis,
Nerūpi jiems sodelio obelis.