Kai išgirsi į naktį neriantį aidą,
atsigręžk – tai aš žengiu tamsia gatve
išpūtęs krūtinę ir nutaisęs dorą veidą
ieškoti pažadėtos laimės ekrane.
 
Kažkur, girdžiu, aktorius žvengia,
kažkas sunkią širdį į langą meta,
bet užkaborių šunys akistatos vengia –
suloja tik: ir vėl įkandau ne tą...
 
O aš šviesos greičiu į namus lekiu,
kad spėčiau į svetimą laimę paspoksoti
per mirgantį ekrano langą.
 
Išdykęs pasaulis iliuzijų juostą ant akių
su nuodingais reklamų vaizdais užlipins,
kurie išlaižys dienos žaizdas.