Ir vėl po žydinčia vyšnia,
Baltų kerų pasauly.
Stebiuosi pats — aš vis dar čia,
Ir tai nėra apgaulė.
 
Nėra net sapnas, bitės skraido,
Lengvai vėjelis dvelkia.
Gal taip gegužis jaunas žaidžia,
Žiedais žemelę rengia?
 
Aš tik tarp kitko užklydęs svečias —
Bandau šį tą padėti,
Švelniai palenkęs liauną šaką,
Prašau nebaigt žydėti.
 
Kaip šią akimirką vadinti,
Nerast žodyne žodžių.
Taip noris kuo ilgiau atminti
Oazę tikro grožio.
 
Sakyt laimingas būtų maža,
Tariu Aukščiausiam ačiū,
Kad gyvenu — gyventi gera
Su vyšnele prie vartų.