Petrai Šventasis, sakyk:
— Kam rakteliais išpuošei pievas?
Jie tikrai ne nuo vartų dangaus.
Gal koks šimtas tokių, tai ne vienas,
Kartais pamestas vargšo žmogaus.
 
Auksaspalviai, šilti, ir dar švelnūs...
Sunkių durų su jais neatverti.
Nesuimti sugrubusiu delnu,
Ant virvelės, vielos nesuverti.
 
Tikiu, kad rakina...
Tiktai ką — nežinau.
Gal gegutei beržyną,
Kad kukuotų greičiau?
 
Gal dangaus žydrą erdvę
Vyturėliui čiulbėti,
Gal karštų jausmų gelmę,
Liepiant širdžiai mylėti?
 
Liepiant širdžiai mylėt
Žalią lauką, jo tolį
Ir pačiam paskubėt
Kurti žemėje grožį.
 
Švento Petro rakteliai
Patikėk — stebuklingi.
Nepraeiki pro šalį,
Pasidžiauk, bet neskinki.