Palinksiu prie žemės, kaip gluosnis prie upės,
Kad gyvybės vandens pasisemčiau,
Į žaliąjį rūbą laukų įsisiautęs,
Stebuklingąją taurę išgerčiau.
 
Svyruokliu jeigu virsčiau, su liepa kalbėčiau,
Eglės gėlą pavėjui skraidinčiau.
Jei tik dobilu baltu nušvist tegalėčiau,
Suviliot ramunėlę mėginčiau.
 
Mes ateinam gyventi per motinos širdį,
Vėliau augam ir žvelgiam į dangų
Tik kažkas žingsnių aidą lėtėjantį girdi
Ir nusprendžia — užteks, jau pavargo.
 
Tada grįžtam atgal, kur motulė seniai
Prie savęs baltas smiltis mums kloja.
Iš tenai gal pakilsim vėl liepom, beržais —
Žemė dosniai save dovanoja.