Dar obelys čia pavasariais atgyja.
Kas jas sodino, nebėra seniai,
tiktai žiedai iš ilgesio nubyra,
kai žalią vaisių ėda kirminai.

Ateik. Marijai vakarais giedosim.
Vėl atsigersim šulinio vandens.
O praeitis — sulinkusi, kuprota —
į priemenės duris krumpliais pabels.

Kiek kartų buvo Angelas mirties
pro šį numindžiotą slenkstį čia atėjęs...
Žinau, ir tu dar retkarčiais meldies
už tuos, kurie per slenkstį šį išėjo.

Nors mintimis dar būkime suėję
į tuos gerus smagius laikus,
kai šiltais gegužės vakarais
gimtinėje giesmės Marijai skambėjo.