(Mosėdžio Vaclovo Into akmenų muziejuje)

Neprisimins manęs, neprisimins...
Tokių kaip aš galbūt šimtai praeina.
Kiekvienas jų paliest galbūt mėgins,
Savaip išgirst akmens bebalsę dainą.

O ji yra. Ilgam įstringa širdyje,
Smulkiais lietaus lašeliais aidi,
Tiktai per greit nutyla medy, žolėje,
Palikę sakmę seną, gailią.

Dainuoja ją tylos didingas choras,
Atslinkęs nuo kalnų ledynmety, seniausiai,
Paklusęs nuostabaus žemaičio norams,
Sustojo Mosėdy. Dabar aš jo klausausi.

Gražių sūnų turtinga Žemaitijos žemė,
Kurių darbams ilgai išlikti lemta.
Jais stebis žmonės ir džiaugiasi, kad gera
Per akmenis naujai pažinti gamtą.