atleisk, žaidžiau,
kad žeisdama tave,
išžiesčiau formą,
tobulą it viltį,
kaip debesų laivyną
danguje,
pakilusį tik tiek,
kiek reikia kilti,

tik tiek tekrintantį,
kiek reikia čia lietaus –
žolynų gatvėje
nėra vandens latakų.
atleiski, kad žaidžiau,
galbūt žudžiau,
nes gailestingai būti
laiko neužteko.