Tau dabarties visai nėra —
tik vėliavos pernykščio skausmo,
o kruvina šitos dienos žara
tik praeities rasoj dar prausias.
Nors aukso tau po kojom į valias,
šalnų sidabras smaragde sušvito,
menu dar vasaras žalias,
kaip jos žiedais į glėbį krito,
kaip bėgo basos jos laukais,
kaip krykštė kregždėm ir žuvėdrom,
o tu manei —- jos niekad neišeis,
tik skris aukštai tarsi prieš giedrą,
bet pėdos kopose giliai
jau vėjo švelniai užpustytos,
tik švyti saulėj gintarai,
lyg aukso rudenį prikritus.