Sena kultuvių daina
Nubudus kurį laiką jaučiuosi tuščia, nei minčių, nei jausmų. Paskui tamsi erdvė ima švisti, prisipildo vaizdų, jie pradžioje dar pilki, tarsi gimstantys iš miglų, paskui jų kontūrai ryškėja, nusispalvina, ataidi garsai, viskas atgyja, sujuda, sukruta, vyksta – grįžtu į gyvenimą. Ne į dabartį – į visą buvusį gyvenimą vienu metu, kur viskas persipynę laike, bet tikra, viskas mano, nesvarbu, kad tą eilėraštį, parašytą nepažįstamos moters apie senos kultuvės dainą prie Kriaunos upės, kurios niekada nesu mačiusi, skaičiau šią naktį, kai nesimiegojo, o jo pažadinti vaizdai dabar, nubundant, atklydę jau iš tolimos vaikystės visai kitame Lietuvos pakrašty – nuo Lokystos upelės. Matau Zobielijos davatkėles, velėjančias mudviejų su mama žlugtą po žiemos – su kultuve, su kultuve, per šonus paklodėms, per šonus, vanduo tyška į šalis, garsas atsimuša nuo upės šlaitų ir atrodo, kad ne dvi tos kultuvės, kad jų daug, oras pilnas linksmo pokšėjimo, ritmingo, kaip džiazo motyvas, ir man norisi šokti, dainuoti. Jau buvau beužtraukianti vientisą aaaaaaaaaaaa, bet pokšėjimas staiga nutyla – moterėlės murdo skalbinius į upelės tėkmę, matau, kaip pasroviui nuplaukia balzgana muiluota juosta, persuka į žiužį, teškia jį vėl ant lieptelio ir vėlei užgroja kultuvės. Ir vėlei. Paskui paduoda skalbinius man, aš kloju juos pievoj – tegu prisigeria vėjo, tegu bąla saulėj, tegu... Tegu būna vasara! Tegu nesibaigia vaikystė!
Rozalija atideda kultuvę ant žolių kuokšto, prisirenka iš geldos smulkių mano drabužėlių ir skalauja juos rankomis, atsargiai, švelniai, lyg bijodama, kad nesudūlėtų – jie iš tiesų gležnučiai, batistiniai, iš ano gyvenimo, dar prieš karą, kai gyvenom Vilniuj. Ir sesė buvo gyva. Rozalija tokių gal nė nemačiusi.
Mane sesės atsiminimas persmelkia šalčiu, sėduosi ant kranto, stipriai apkabinu rankom kelius, įsižiūriu į upelės srovę – dugno akmenėlius, žuvytes, tarsi šilkines vilnijančias žolių kasas.
Rozalija supurto marškinėlius, iškelia aukštyn:
– Šitie tavo ar Giedrytės?
– Giedrytės…
– Ar tu dar įtelpi?
Niekad apie tai nebuvau galvojusi, kad galėčiau imti ir išaugti ne tik savo, bet ir mirusios vyresnėlės sesės marškinėlius, suknytę mėlynais žirneliais – mudviem mama pirkdavo vienodas, kailinėlius su bumbulu ant kepurytės… Aiškiai pamatau – marškinėliai man tikrai per maži. Ne juokais susirūpinu – tai ką aš dėvėsiu, kaip gyvensiu?
Vėl skambiai, ritmingai supokši kultuvės, bet man nebesinori šokti, dainuoti – skaudžiai suvokiu, kad lieku viena, visai viena pasauly, su savo vienos gyvenimu, su nežinia ateity. Vaikystė pasibaigė. Baigiasi ir gyvenimas, bet, keista, nebesijaučiu viena – visi kada nors sutikti žmonės yra su manim ir visai nebesvarbu, šiapus ar anapus ribos; ji išsitrynė.