Repetuojančių dabartį cinikų scenoje 
nežudyki, berniuk, lengvasielio eilėraščio posmo, 
vien už tekančią nuoskaudų lyriką venomis 
ir už tai, kad raudojimus galima skaitant užuosti. 
Tegu glaudžias pakampėmis tiesiantis elgetai vakarą 
ir sušildo benamį, prie židinio žiemą priėjusį – 
tu rašyk savo proziška plunksna poemą be ašarų, 
bet neverski žaizdom mūsų seno į žodį tikėjimo.