Nekviesk daugiau į skilusį rytojų,
Supiktžolėjusių minčių nesėk.
Net jeigu pagirių sapne kartojuos,
Kur nors į šlamšto skyrių įsidėk.
 
Jau paauglystės dramų nebereikia.
Minutė džiaugsmo buvo per trumpa.
Daugiau negrįžk, neatsisuk ir eiki,
Kur neša kojos... siela atlapa...
 
Paliki man tik trupinių šiukšlyną,
Nuvalkiotus, nuskurusius jausmus.
Pamiršk mane kaip sąžinės graužimą,
Kurį įdėjai tąsyk į namus...
 
Tai nebekviesk į skilusį rytojų.
Klaidų nepravardžiuosiu nuodėmėm.
Tik  kai kaskart apie tave galvoju,
Vėl driekias žodžiai išjaustom eilėm.