Kodėl toks rūškanas paniuręs veidas,
Lyg būtum veidrodis gelmių?
Kas laisve džiaugtis tau neleidžia,
Ištrūkus iš naštos ledų?
 
Jau greitai, greit krantai žaliuos
Ne tik pušynais, bet ir pievom.
Jose debesimis boluos
Su nuometais svyruoklės ievos.
 
Prašvisk, pažvelk akim žydrom,
Dangus tavim norėtų puoštis.
Tarsi naujom ilgom šakom
Krante pasviro senas gluosnis.
 
Žinau, tai jis, tai vėjas šiaušia
Galingą tėkmę vandenų,
Žilvitį ir laukinę kriaušę
Dar be pražydusių žiedų.
 
Prie Nemuno, veržlaus, pavasarinio...
Tai kas, kad šaltas ir tamsus.
Net ir vaikystės basos kojos žino —
Netruks, bus tėviškai švelnus.