Tako ežys. Laukas – vilnonis tumulas.
Migloja erdvė medžio šaką apžergus.
Miršta gelsvis languos – blyškus ir netobulas,
Diena kaip galeroj irkluojantis vergas.
 
Plakas juodai sparnas nieko neguodžiantis.
Aukštai dėmė žila bąla ir nyksta.
Skuta namo briauna gaurus nuo dienovidžio –
Vandens dulkes barsto į žolę pernykščią.
 
Stiebai piktai supas, vaikščioja sienomis,
Medinė kalba girgžda, kreta pavėjui,
Šviesa savimi lig ausų užsiėmusi
Iš kiemo barzdotas miglas išravėja.
 
Platyn dienos lūpų šypsena plečiasi,
Vienodais gurkšniais ryja darganą rytą –
Tarsi arklys vienkinkėse laiko akėčiose
Prie šieno kūgio dulksnoj pastatytas.