Tu neturi tiek, žodi, privilegijų,
kad būtum tėviškė, namai,
tenai vaivorykštė, ten lietūs liejasi,
o tu ant mano lūpų sugrįžai.

Tu kažkieno — gal elgetų, bedalių,
gal prieglobstis išvytų, išguitų,
tu jiems gal laimė, sutikta ant kelio,
o aš tave iš dulkių, pelenų kuriu.

Tu mano lūpose iš aukuro liepsnų pakilęs
gyventi, mirti, vėlei prisikelt,
tu — brastos mano, sietuvos jų gilios,
tiktai, regiu, šitam kely jau ima temt.