Šiandien, Velykų pavakarę, kai jau buvo stojusi ramybė – atsakyta į sveikinimus, atiduota duoklė šeimyniniams pietums ir šeima išsivaikščiojo kas pas draugus, kas į kokį renginį, o kas paprasčiausiai numigti įveikti prieššventinės ruošos nuovargio ir ji, likusi viena, sėdėjo prie lango ir klausėsi tylios muzikos, jai paskambino buvusi klasės draugė. Ji nebemėgsta tų skambučių iš praeities, bijo. Na, ką gera begali pasakyti viena kitai, kai jau baigiasi šešta dešimtis po mokyklos baigimo? Išsipasakoti ligas, vaikų, anūkų bėdas? Ir, žinoma, netektis.
Taip ir šį sykį – velykinės nuotaikos kaip nebuvę. Mirė dar viena draugė. Tebesikalbėdama ji iš lentynos pasisiekė seną albumą, juodvi paminėjo, suskaičiavo visus mirusius ir gyvuosius, bet aritmetika nesueina, vieno trūksta. Ir nuotraukose nėra. Vardija pagal suolus, kas su kuo sėdėjo. Aptinka – tai vienas iš dviejų mažųjų pilkųjų peliukų, tylusis, tas, kuris neatsakydavo į patyčas. Draugė abejingai pasako:
– Taigi jis jau bene dvidešimt metų kaip miręs. Nuskendo mariose. Nežinojai? O aš jo nė vardo neatsimenu, kažkoks keistas buvo...
Ji taip pat jau daug ką pamiršta, bet dabar, išjungus telefoną, viską mato taip ryškiai...

Štai jie visi klasėj. Vyksta rusų kalbos pamoka. Senas mokytojas, jų auklėtojas, nustebęs klausia, kas dar neišmoko mintinai ištraukos iš M. Gorkio „Motinos“. Rankas pakelia visi, tik ji ne, taigi ją ir pakviečia paskaityti. Klasėj kyla smagus šurmulys, iš anksto visi nusiteikę juoktis, nes ji naujokė, atvažiavusi iš kaimo, su keistai styrančiom kasytėm, nerangi, ryškiai žemaičiuojanti. Ir tikrai, ilgai laukti netenka, jai žengiant ant katedros, ši garsiai subilda – matyt, nelygios grindys. Prikandusi apatinę lūpą, kantriai laukia, kol juokas nurims, bet jis netyla, nes ir ta prikąsta lūpa tampa pretekstu juokui. Ima skaityti. Jai patinka ištrauka apie sūnaus drabužėlius skalbiančias motinos rankas ir ji skaito įsijautusi savo klaikia rusų kalba. Mokytojas gelbsti padėtį, seka iš paskos, su kantrybe negarsiai taisydamas klaidas – tarties, kirčiavimo. Per klasę ritasi juoko bangos, kol ji kažką pasako ypač juokingai ir dabar jau juokiasi net mokytojas. Neištveria ir ji pati. Lyg atsiprašydamas mokytojas paima ją už rankos, kelis kartus pakartoja žodį teisingai ir leidžia eiti sėstis. Vienas klasėje nesijuokia – mažesnysis pilkasis peliukas, tas, kaip dygliai styrančiais  geltonais plaukais. Ji dar ir dar kartą atsigrįžta – nesijuokia, jam skaudu už ją.
Tie peliukai yra du, nuolatiniai patyčių objektai, abu mažaūgiai, šviesiaplaukiai, bet tuo tik ir panašūs, o charakteriais skiriasi kaip diena nuo nakties, vienas narsiai, aistringai kaunasi už vietą po saule, kitas patyčias nukenčia tylėdamas. Jiedu sėdi vienam suole, nors nesutaria ir savo tarpe ir tos jų niautynės taip pat linksmina draugus.

Tą pavasarį Velykas klasė šventė „laisvame plote“. Ji ir dar viena klasės naujokė mergaitė tokiam pobūvy buvo pirmą kartą, žiūrėjo apstulbusios, neatpažindamos draugų, šokančių patamsy, besibučiuojančių, iš tėvų miegamojo atsklindant glamžuojamų mergaičių kikenimui. Kai kažkuris vaikinų pamėgino taip elgtis su ja, nuskambėjo antausis. Juodvi norėjo išeiti namo, bet berniukai užrakino duris, kad parėjusios kartais nesumanytų papasakoti tėvams ir vakarėlis nesibaigtų per anksti. Taip jos ir prasėdėjo prie šiltos krosnies iki paryčių, tyliai besišnekučiuodamos. Skirstantis prie jos priėjo dygliuotasis pilkasis peliukas – eisim kartu, mums juk pakeliui. Ji neprieštaravo.
Švito. Laisvės alėjoj tokiam ankstyvam metui buvo neįprastai gyva – laiptais į Soborą mišioms rinkosi vėluojantys maldininkai, jaunimas stoviniavo būreliais, skambėjo juokas, iš toliau ataidėjo nedarni tuomet populiari dainuška.
Jiems einant pro šalį, vienas vaikinų nusispjovė pro sukąstus dantis, kitas švilptelėjo ir jiedu staiga pasijuto esą dėmesio centre – aplink klegėjo, šūkaliojo užgaulias replikas, švilpė, rodė juos vieni kitiems ir kvatojo jaunimas. Iš tiesų keista buvo pora – ji aukšta, liekna, blyškiaveidė juodaplaukė su juokingai į šalis  styrančiomm kasytėm, o jis visiška priešybė – žemas, kresnas, baltapūkis, strazdanotas, tikrai neduotum baigiamų aštuoniolikos, vaikas ir tiek.
Ji sutriko. Jis žengtelėjo žingsnelį į šalį, su išdykėliška šypsena žvelgė į ją iš apačios ir atsargiai tiesė rankas apkabnti, tik tuo žvilgsniu norėjo atsiklausti, ar nebus neteisingai suprastas, ar nenuskambės antausis kaip vakarėly, ir siūlė – pavaidinkim, juk šventė, tebūnie linksma!
Apsikabino ir nuėjo Laisvės alėjos viduriu vaidindami įsimylėjėlius, žiūrėdami vienas kitam į akis, šnibždėdami meilės žodelius, ji tam turėjo pasilenkti, o jis pasistiebti ant pirštų galiukų. Juos lydėjo juokas, replikos, net aplodismentai ir nebuvo jose pykčio, patyčių.
Iš Muzikinio teatro skverelio išėjo jos mylima aktorė, lydima pagyvenusio  pono, įsispoksojo į juodu. Įsijautusi į savo vaidmenį, mergaitė pačiai sau netikėtai pabučiavo peliuką, jis atsimokėjo tuo pačiu.
Staiga miražas išnyko. Aktorė pasakė:
– Fu, kaip ir negėda? Šlykštu!
Jiedu nuleido rankas, pasižiūrėjo vienas į kitą ir nuėjo kiekvienas link savo namų.
Klasėj jiedu vėl buvo pilkasis peliukas ir mergaitė iš kaimo su juokingai styrančiom kasytėm, ir toliau iš jų šaipydavosi draugai, bet, keista, tose patyčiose nebebuvo pykčio. Jiedu išmoko savo roles.
Dabar ji sėdi prie lango Velykų pavakarę tylutėliai grojant muzikai ir negali patikėti, kad jo nebėra jau daugybę metų. Paviliojo marios. Galvoja, kad po pusės šimtmečio atsiminimuose jau galima drąsiai vadinti žmones tikraisiais vardais – kas beatsimena, kas beskaitys tuos atsiminimus? Pasako pusbalsiu – Elmė. Retas vardas.