(Raudondvario Vyties Kryžiaus kavalieriams)
 
Paminklų daug per šiuos metus pastatėm,
Kada išėjom Laisvės vedami.
Kadais paniekintus, šiandien didvyriais matom
Ir esam jais sau patys stipresni.
 
Parimo kryžiai, prie jų žydi gėlės,
Vardus kartojam aukso raidėmis.
Rodos ne jie, tai mes jais prisikėlėm,
Meilės Tėvynei dirbti pakviesti.
 
Iš užmaršties lyg juodžemio kiečiausio
Pakilo karžygiai, šviesuoliai, partizanai.
Jų lūpos nekalba ir nekalbės jau niekad,
Tik mūsų atminty, tylos gelmėj gyvena.
 
Paminklas... Kaip atversta istorijos knyga,
Joj vienas lapas Raudondvariui brangiausias,
Septynetas. Kokia, žmogau, jėga!
Tai pavyzdys neblėstantis, gražiausias.
 
Tai pavyzdys, kaip Lietuvą mylėti,
Kaip jai aukotis, o prireikus, ginti.
Privalome jų drąsą gerbti ir tikėti,
Kad amžiams liks šioj žemėje garbingi.