XLV 

Tylėjau dieną. Kitą. Jau kelias. 
Nors pokalbiams protingiems skirt galėjęs jas, 
bet man svarbiau suprasti, ar tikrai 
išgryninta dvasia apauga riebalais. 
Kad ir keliais lašais. 
Ar net tiktai vienu. 
Ar būna taip? 
Ar gali  būt? 
Procesas man svarbu, 
Jo vyksmas reikalingas. 
Ir jeigu jis nesusapnuotas, tikras, 
išties sakau: va šitaip kūrėsi 
ir kurias Visata, 
va šitaip atsiradusi Pradžia. 

O raide eR, 
atimki iš manęs 
tokių pasaulių suvokimą: 
Dvasią apaugę medžiai, upės. 
kalnai ir kažkieno ant stalo numestas pieštukas... 
Kur tik akis numesk, įmerk, įbesk, įsmelk, 
daiktais apaugę kruta, vaikščioja, nerimsta dvasios. 
Net internetas dangumi ir pragaru – į mus. 

Pasaulis – dvasioje. 
Be jos – nė krust! 
Net akmenys, net akmenys...  

Keliais lašais 
jaučiu apaugantį save. 
Kažkas ateina, noksta, bus. 
Į kokį atvaizdą, 
tarkim, būties konstrukciją 
lemtis šįkart mane nuves? 

Duok, Visagali, kad ir vėl žmogus. 
Bet buvęs juo, 
kodėl norėčiau vėl šią būtį tęsti? 
Kodėl ne aras aukštas danguje? 
Kodėl ne į raistus Čepkelių 
po šimtmečio ir vėl sugrįžtanti meška? 
Kodėl ne sliekas, 
jeigu šit šliaužiu 
ir šitą darbą 
dievinu raide?