kai vėjai šnabžda liūdesį

pabučiuok ir dar kartą
palikęs gatvę drėgnom akim susišildyk
saule
mes turėjom pasaulį
ir audrą arbatos puodely
sumaišėm su švilpiančiais vėjais
pasakų gijos į susivėlusius plaukus
kibiai įsivėlė
nejučia šnabždėjau
eiles jau kartotas
du tūkstančius metų
ir vėl iš naujo
nejučiom
laukinės akim susidėjau
į saują likimo karolius
megillah