Nedrumskite pavasario, užklydę vėjai...
Sakau ne tiems, kur žaliame beržyne supas
Ar paukščio plunksną švelniai pakylėję,
Ją perkelia per ežerą, per sraunią upę.
 
Nedrumskite pavasario, kurie nelaimes nešat
Ir žmogų piešiate žvėrių spalvom.
Iš jo atėmę dorą, šiltą meilės lašą,
Apkarstote melu — nuogom tiesom.
 
Nedrumskite pavasario, politikos ereliai,
Viršūnių nepasiekę, siaučiat vanagais.
Nematot, kaip atgimt, žydėti trokšta žemė,
Dėkoti saulei, dangui vyturio sparnais.
 
Pasaulyje pabūklai, tankai griaudžia,
Didiesiems „karlikams“ vis galių per mažai.
Uolūs tarnai nerimsta, žudo, siaučia,
Griuvėsiais virsta miestuose namai.
 
Taikos balandžiai, rodos, popieriuje miega.
Gal juos pažadint lemta tik vaikams?
Nulaužtos obelys nebarsto balto sniego,
Neprasiskleisti jų gležniems žiedams.
 
Nedrumskite pavasario, ekranų dėdės, tetos,
Kalbom apie nelaimes, smurtą ir karus.
Argi jau savos akys šviesesnių veidų nemato,
Jų nenuplauna net gaivinantis lietus?