Aš norėjau pažerti sidabrinių vandens lašelių į tavo delną, kad galėtum juos suskaičiuoti. Deja, jie taip ir susigėrė į tavo išsausėjusią odą... Norėjau pripildyti tavo tamsias akis aukso šviesa. Bet deja, atėjus vėlyvam vakarui tegalėjau pasiūlyti tik apsiklostyti sidabro skraiste nuo savo pečių ir tamsiame kelyje lydinčius sargybinius — astralus danguje, kad nepaklystum, kolei sugrįši namo... Taip norėjau, kad suprastum, kodėl vaitoja vėjas, kieno ritmu jis šoka, iš kur atkeliauja ir pas ką sugrįžta... Deja, tu tik grožėjaisi, kaip dega lapuočių miškai, kaip sunksta spygliuočių šakos nuo išbalusių šaltų vandens lašelių... Ketinau tau pagroti ir tylą, leisti užuosti jausmus ar nuvesti ten, kur susitinka visos šviesos (nors iš tiesų ji tik viena)... Bet taip ir nesuspėjau. Nes tu visur taip skubi. Taip skubi... Deja...