Berankioju trupinius, skiautes, šukes, raides, nuolaužas,
Dėlioju dėlionę – ir šiaip, ir antraip. Deja, nedera.
Tiek beliko man, laiką išbarsčiusiai – vien senatvė praskolinta
Užu seną valiutą. Ir ta jau seniai prauliota, pražaimota.
 
Žarstau tą šiukšlyną bevertį, klaidas praeities atpažindama,
Dienos nerandu – ištisos, kad nuo ryto lig vakaro –
Akimirkos vien, tiktai nuotrupos, blyksniai…Gyvenimas?
Raidės žodžiais netampa ir šie prasmėmis neišsakomi.
 
Viena priešais lemtį. Matau jus, teisiuosius, nueinančius,
Kaip Petras per naktį triskart išsigynusius Viešpaties.
Ir tu, Brutai? Tu prieš mane? Mylimiausiasis!
Kas beliks iš garbės, jei draugystės sulaužyta priesaika?
 
Ne dievai mes, tik žmonės. Visi mes mirtingi. Ir klystantys.
Besiilgintys meilės, betgi viską prarandantys.