Teki tu, Sena, nebodama praaivių,
katrų čia tava pakruntej šitek daug.
Pripalamai ir aš ainu tavą kruntu,
apjuostu  Sity saląs
Trumpam sustoju ir tėmiju tavi.
Čia Paryžiuje šilumas gana,
ale man rodas, kad tu šalta,
nars ladų lytys neplaukia greta.
Tu plukdai tik laivus sava undenų dikta galia.
Plukdai ir daug baikų patėmiji
tarp tava pakrantese esunčių ypatų.
À le, kiek meilių prarastų pra tavi praaina!
Kiek markatnybių, pokštų ir džiaugsmų!
Viskų tu patėmiji, ale visa tai tau nerūpi...
Aš, rodas, tau Sena, pavydžiu biškį,
nars nežinau, kų pati matau
savų traškimų upej.
E tu žinai. Žinai, kad grait sustiksi
su sava sėbra jūra.
Gal del tą ir dėl pakruntese esunčių ypatų
tau širdes nesopa, kai anys ataina
pre tavų kruntų, išliete markatnybes ir raudas.
Tu tyli. Tyli, egi gerai žinai, kad visi paryžiečiai
vis tiek tavi labai myli.