Kasdien po sočių pietų geriu...
džiovintų vaisių kompotą
ir vietoj deserto vaikams pasakoju,
kaip per karą neva
plaukiojau Auroros laivu
Oderiu, Venta. O gal Neva?
Ir sušlapau tada iki paskutinio siūlo,
net raudonos kojinės ir žili plaukai.
Po to, aišku, man pasiūlo...
dainuoti apie (dainuojančią) revoliuciją.
Ir visa tai dariau tik dėl to,
kad šiandien būtų (laisva) Lietuva.
O vaikai sėdi nuščiuvę, klausos,
net girdžiu kaip širdies stimuliatorius ūžia,
kol nuo istorijos pavargę
užmiega ramiu miegeliu.
Tada tyliai užsivelku
murziną (milicininko) milinę,
užsikabinu geležėlių tuziną
ir velku kojas į namus
dulkėtu keliu pro partizanų kapus.
Aš tikrai myliu Lietuvą...
Ir jos šimtamečius
(tūkstantmečio) vaikus...