Pavasario atėjimo per daug nešvenčiu,
tik jau en metų po Kovovienuoliktos švenčių
per pilnatį sapnuoju tą patį sapną...
Ir tada arkangelas Algirdas Mykolas įteikia
šventajam monsinjorui Kazimierui Katedros raktus:
tuos pačius, senuosius, gerokai parūdijusius...
Minia džiūgauja ir šaukia osana aukštybėse.
Visur pakvimpa ambra ir bičių vašku.
Orūs raštininkai jaučio odon rašo esė
ir beatifikacijai būtinus faktus.
Apduję nuo fosforo fotografai spragsi fotikais.
Operatoriai raitosi lyg operetėje
ir žongliruoja kameromis.
Tik ką gimė plepioji mažos tautos istorija  
su idėjomis – didingomis ir geromis,
kuri vėliau išjuoks naivius ir padorius jos tėvus...
Bet žmona įgnybė ir pabudau, o gaila,
buvo jau (šaukštai) po pietų.
Tada ir sužinojau, kad laisvė – skani ir pelninga,
bet tik giminaičiams liko prie stalo vietų. 
Ką gi, palauksiu – vis dar esu jauna ir kvaila
Asmenybė.