Tu kažkur gyveni už pavasario šito spalvų –
Dar ankstyvo, dar tik pažado būsimo siausmo.
Tu kažkur gyveni – už laukimo pirmosios audros.
Tu kažkur gyveni…  O išdykėlis vėjas
Tau po kojom nešioja pernykščius lapus,
Kelia nerimą, ilgesį. Tarsi klausia –
Jei gyventum iš naujo, ar mylėtum tikrai tuos pačius?
Ar iš viso mylėtum?
 
Ar mylėjai? Ką nors? Kai praėję pavasariai siaudė,
Kai žydėjo margai ir kai vėjai išdykę
Ant sparnų nešė pirmąją audrą?
Aš neklausiu – mane ar mylėjai?
Nes atsakymo tavo bijau…
Nebeklausiu daugiau.
 
Tiktai būsiu kažkur netoliese,
Kai putos paupiais baltos ievos
Ir kai lapai po kojomis vėl bus šiuomečiai.