XLIII 

Jau nemoku kitaip pamanyti, 
patikėti, kad darbą baigiu. 
Nesuprantama išmonė – būti žmogum 
po truputį, po  dulkę, po kvapą, po atvaizdus savo 
visur ir visaip išbarstytu. 
Ir absurdas, beje, didi netiesa 
kaltinti mirtį, net aukštinant ją,  
esą, visagalė, 
net įsčiose motinų ji 

Tebus prakeikta... 

Jau seniai, o Mirtie, 
tau žvakutę dėkingai uždegęs 
ir manau, kad ir Dievas geriau nepadės, 
jeigu įgeidžiui netikėtam paklusęs 
išbarstyto išeitų ieškoti manęs. 
Bet net jeigu ir taip, 
jeigu visur ir visaip, 
išbarstytą surinktų į vieną? 

Bent jau aš atsitokėjęs tarčiau tuoj pat – 
esi man didysis stebuklas, Mirtie, 
nesuvoktoji galybė, 
kad būčiau visoks ir visur, 
kad įvairovėje būčiau 
netapatus net sekundę pats sau. 

O sprogdinki mane, kaip vieną, Mirtie, 
tenedraudžia niekas pasaulį tau puošt manimi, 
te skeveldros atgal išnešios  po visur – 
po protėvius ir po ainius, 
po ten, iš kur atėjau 
ir kur sunokintas išeiti. 

Panašu, kad ir Jis, Visagalis, 
šitaip sprogdino save, 
Visata – irgi. 

O kodėl? 
Gal kad begalybė nebūtų tuščia? 

O Seneka, į ausį tu man nekuždėk, 
aš šliaužiu susitikt su daugybe savęs 
ir šliaužiu, kaip dvasia. 

Netikėtai į delną įsispaudžia pėda. 
Tyliai aikteliu: 
šitaip nereikia, 
skruzdės gyvena tenai, 
beakių darbštuolių šeima.