garsų mozaikas piešia tavo lūpos
o vyzdžiai
sidabrinę paukščio spalvą
ant vėjo pirštų laibos smilgos supas
o mūsų dienos kalba
kalba
kalba
tik kur jos bėga
klausti neišdrįstam
giliau skandinam tyliai savo kaltę
net neskubėdami laiku pririšti
tėkmėn beslystančią likimo valtį
 
tik atspindžiai
viliojantys į gelmę
kai vandeny nardinam savo galvas
atrodo
BŪTI
esam nusipelnę
bet tampa juodos
visos šviesios spalvos
ir tik tada kai pojūčių nelieka
kai basos kojos už akmens užkliūva
ech... mūsų dienos
bėga
bėga
bėga
aidu kartodamos kad mes čia buvom