Nepasiskolinsi
Tas amžinasis nusivylimas savim...
Argi tavim galėčiau?
Juk nesuki galvos,
Kur veda katiniška vyro prigimtis?
Klijuoju vėl,
Ką vakar įnirtingai plėšiau,
Antraip pirštus
Beliktų lig alkūnių sau nusikramtyt.
Kaip užkratas jausmuos,
Nes potvynio nebepamiršta kraujas —
Pabeldei, įelektrinai ir nuėjai.
Galėčiau susitaikyti?
Kad ne, dar iki šiol maištauju,
Ko skiaučių nesutvirtina
Seni prasti klijai.
Tikėkimės,
Išeidamas atminimus ištrinsi
(Ar tai vertinga, kas nepastovu?),
Vėl vardas bus tik vardas,
Be šauksmininko linksnio,
O skiautės — tiktai skiautės,
Nebeturiu klijų.