Rytą ji paslepia nakties pėdsakus   
ir eina į gatvę tau į akis pažiūrėti,
šnabždesių už nugaros paklausyti,
kuriuos girdi neatsisukus.
 
Nesvarbu, ar lyja kaip per rėtį,
ar Saulė linksma šeimyniškai šviečia,
ji eina į apleistą klėtį,
kad ašarų nematytų svečiai.
 
Atidaro seną lagaminą, ima lėlę,
myluoja kaip tada prie karsto,
bučiuoja, deda ten popierinę gėlę
ir uždaro iki kito karto.
 
Ir taip gal jau tūkstantį kartų
lyg maldą kartoja graudų ritualą.
Ar ją mačiau prie Aušros vartų
geriant pigų gyvenimo alų?