Pirmoji dalis baigėsi sakiniais:
Esamomis raidėmis jokiu būdu neįmanoma rašyti žemaičių tarme. Svarbiausia, trūksta vienos naujos raidės žodžiams ­ diena, šviesa,dirbti ir kt. ­rašīti. Deina, šveisa, derbti yra tik žemaitiško ištarimo nevykusi karikatūra.(...)
Taip pat ten matėm parašytą vaizdingą žodį  sogroužėnėmou.
         Nuo šių pastarųjų eilučių dera pradėti
 
        Laiške išsakytų teiginių kritika, papunkčiui.
     
      Taigi: „Deina, šveisa, derbti yra tik žemaitiško ištarimo nevykusi karikatūra.“ ? Tikrai? O štai iš D. Mukienės straipsnio – tikro žemaitiško ištarimo grožis ir šlovė:  sogroužėnėmou ! (ir kas košmare susapnavo tokį žodį...) Bet „samogitinė“ panašius gimdo automatiškai:  ikūros,  dėdėlē... viešouji gīvenėma – tą  dar suprasti galima, tik jau ne ištarti panašiai.        
      Jei deina, šveisa, derbti – karikatūra, tai  sogroužėnėmou – kartuvės ištarimo...
 
      Deina, šveisa, derbti – karikatūra VYKUSI: kaip ir visos karikatūros ji primena tikrą daiktą. Šią „karikatūrą“ dar galima pagražinti paaiškinimu gale teksto. Nemokėdamas, tik girdėjęs, sakyčiau taip:  deina – ei panašu į siauroką e, gale trumpam užsiriečiantį į  i.  Žemaitis, jei nesutinka, gali tiksliau paaiškinti nemokančiam.
      Čia panašu kaip lietuviški dvibalsiai kitakalbiui: dažnam uodas būna u-odas, ir tiek... Tai reikia jam paaiškinti, kad čia tribalsis tikrumoj:  u-o-adas, ir, žiūrėk, išmoksta, nuostabus metodas padeda. Panašiai ir žemaičių tarimą galima aiškinti – bendrine kalba remiantis, o ne juokinga pusiau latviška samogitine, – kur tokią nesamą  ė kiekviena potarmė savaip turi ištarti. Primena tuos bendrinės klaidžiojimus, kai  ů rašydavo – pasirink!  Jei kam žemaičių bendrinė sapnuojasi, tai ne tuo keliu eina: stato vežimą priešais arklį... nors bendrinės kalbos istorija rodo, kaip reiktų daryti.
 
      Tai buvo įžanga pakankamai intriguojanti ir atskleidžianti reikalo esmę, toliau – konkretūs teiginiai.
 
       D. Mukienė aiškina:
1) Žemaičių tekstai užrašomi fonetiniu principu, todėl nėra poreikio kiekvienai potarmei kitas rašybos taisykles nustatyti. Norint teisingai užrašyti, reikia gerai mokėti tą potarmę, kuria rašai, girdėti tą kalbą. (...). Skaityti tokius tekstus, jei moki  žemaičių tarmę, jei esi išmokęs skaityti, taip pat nesunku.
 
       Algmar nesutinka su tokiu užsisklendžiančiu požiūriu:
 
       „Nėra poreikio kiekvienai potarmei kitas rašybos taisykles nustatyti“? — Būtent.  Algmar rašyba visas potarmes užrašo tomis pačiomis taisyklėmis. Ko nėra, tai poreikio išmesti nosines raides ten, kur jos puikiai tinka –  išmetus tekstas atrodo svetimas. Samogitinė – prastu principu sudaryta: norėtų visoms potarmėms tikti, o neatspindi nė vienos.
      Fonetinio principo „samogitinėj“  tiek, kad leidžia  o, ou, ū grubiai skirti. Daugiau – beprasmė ė, bespalvė o, neparodomi kirčiai – viskas niveliuojasi,  nuorodos į gyvą fonetiką nepalieka. Žemaičiai tikriausieji, raseiniškis kretingiškio neperskaitys adekvačiai, vers į savąją potarmę, – o kur jam dėtis,  jei samogitiškai parašyta. Nebent būtų aną potarmę gerai išmokęs, bet tada ir samogitinės nereikia: ne tik bendrine – anglų ar gotiška rašyba parašytą –  gražiai žemaitiškai perskaitys garsiai. 
      „Norint teisingai užrašyti, reikia gerai mokėti tą potarmę, kuria rašai.“ – To negana: reikia gerą rašybą turėti, su niekine samogitine veltui žus tavo darbas, vien tau teprieinamas, na, gal šeimai, kaimynui. Iš darbo to ir mokslininkai nebent žodelį kokį tepasems. Kretingiškis,  jei parašys samogitiškai, tai vienas ir teperskaitys adekvačiai... Raseiniškis perskaitys taip, kad savą tekstą sunkiai bepažinsi. O aukštaitis? Kaip jam pramokti žemaitiškai arba šiokį tokį tarmės vaizdą susidaryti – samogitinė tik atgrasyti nuo žemaičių kalbos gali, mokytis visiškai netikusi.
2)  „. Realybė tokia, kad kiekvienos kalbos reikia mokytis, rašyti ta kalba - taip pat.“ – Sako D. Mukienė. Deja, giliai klysta:  išties realybė tokia, kad lietuviškai mokantys žemaitiškai supranta. Užtektų vieną kitą žodį paaiškinti, kirčius pažymėti, likti arčiau įprasto grafinio  teksto vaizdo (o tai visai lengva) – ir jau galėtų aukštaitis pajusti kitos tarmės spalvą, nors tos kitos gerai neišstudijavęs. Jei dar naudotume kelis fonetiką rodančius ženklus, tai ir garsiai paskaitytų tas aukštaitis, kad ir su akcentu. Juk džiaugiamės, kai koks japonas pradeda po truputį lietuviškai kalbėti.
      „Samogitai“   žiūri į žemaičių tarmę, kaip į kitiems, ne žemaičiams, svetimą kalbą, – lyg tai būtų lietuviams tas pats, kaip prancūzų, japonų... Samogitai neskiria varnos nuo varpinės. Visų projekte parodytų galimybių savo tarmę propaguoti samogitai sąmoningai atsisako. Vardan ko? Vardan niekam netinkančios, niekam nepadedančios nenaudingos rašybos – atgraso jie kitatarmius nuo žemaitiškų tekstų. Prie samogitiškai užrašytų opusų dažnos skaitytojų dejonės, kad sunkiai supranta.
      Uždaryti savo tarmę nuo kitų lietuvių – nesusipratimas: žemaičių kalba – ne svetima.
    
            Išvados
1. Žemaičiai darbavosi 100 metų, ir sukūrė rašybą niekam tikusią: netinka kasdieniniam vartojimui nei mokslo reikalams, nes neatspindi potarmių ypatybių; netinka mokantis žemaičių kalbos jos nemokantiems – tiesiog atgraso; netinka patiems žemaičiams savo tarpe viens kitam savo tarmes pademonstruoti.  Skirtingumui parodyti vien o-ū-ou negana.
      Vargu buvo lingvistikoj didesnis konfūzas, kaip tas 100 metų darbas. Antai Būga – buvo įklimpęs su „aistiškais studijais“, betgi ne šimtui metų...
 
2. Žemaitiški tekstai laimėtų, jei Samogitios rašyba neegzistuotų  ir būtų rašoma  „bet kaip“ – kaip dabar rašo daugelis aukštaičių. D. Mukienės suminėti neabejotini kalbos mokslo šulai šiuo rašybos klausimu nepataikė į teisingą takelį.  Reikia liautis diegti šią rašybą prievarta, reikia parodyti ir kitus užrašymo variantus. Žinoma, jau veikia 100 metų inercija, tai bent vengti administracinio buldozerio. Visiems žinomą Breigelio paveikslą „Aklieji“ primena inercija.
 
3. Uždaryti savo tarmę nuo kitų lietuvių – nesusipratimas: žemaičių kalba – ne svetima. Samogitinė rašyba visai netikusi padėjėja žemaičių „kalbos“ mokantis. Reikalinga esminė reforma – kol kai kas dar rašo žemaitiškai.

4. „Žemaitijos“ Kalbos skyriuje sukaupta gausi tarmės medžiaga didžiai brangi, taip pat ir rašybos
     aiškinimai, kiek atskleidžia potarmių ypatybes.    
 
Pastaba: kartojimas – mokslų motina, todėl tekste yra kartojimų.