Papuošus galvą pienių vainiku,
Jau saulė keliasi virš miško.
Kaip visada, tokiu laiku
Žolėje ašaros sublizgo.
 
Dar aidi liečiama styga,
Skambėti dainos nenustojo.
Sušildo laužo šiluma,
Nors rankos, kojos aprasojo.
 
Į krūvą sumesti daiktai,
Kažkur prie medžio motociklai.
Iškilę atminty vaizdai
Per pirštais išterliotą stiklą.