Kalbėsiu tau tyliai – prie židinio ima jau šilti,
Kalbėsiu šalia prisiglaudus ir uosiu tave.
Kalbėsiu tau tyliai, kaip gera žinoti, kad viltį
Tu man dovanoji kaip saulę kas rytą, beje
 
Man šaukia be garso širdis išsiskleidusiam žiedui,
Ir meilės dienas begaliniškai brangias skinu.
Kaip mažos raselės pakalnėn nematomai rieda
Tos naktys su begale mūsų sparnuotų sapnų.
 
Bet vis dovanoji man širdį kas dieną taip arti
Ir josios plakimą stipresnį kas kartą girdžiu.
Nors buvo diena be vilčių ir pašėlusiai karti,
Nė sykio negirdei manęs audros vėju graudžiu.
 
Kalbėjau tau tyliai – prie židinio greitai juk šilo,
Kalbėjai šalia prisiglaudęs – aš uodžiau tave.
Kalbėsiu tau tyliai, kaip gera žinoti, kad kilo
Ta saulė, kurią dovanojai kas rytą – svaja.