Kavinė M, arba Didžioji Išpažintis (dalis Numeriuks 2)
Laikas išeiti į pensiją man – jam ir beveik visiems Kavinėje. Per tokį ilgą gyvenimą mes nesupratom nieko vertingo. Susikūrėme kažkokius absurdo modelius ir filosofijas. Tam užtenka nugyventi iki penkiolikos metų, šimtmetis ar ilgiau tik tuščias laiko švaistymas. Prasilenkiu su vilkolakiu iš Palangos, jo vardas Justas ar Juras... Vargšas serga vilkolakio metabolizmo sindromu. Kapinės artėja vis didesniu greičiu, vitaminų kokteiliukas jį išlaikys gyvą dešimtmetį, gal šiek tiek ilgiau. Nežinau, ką jam pasakyti, nors jis man draugiškai linkteli. Turėčiau rėkti jam užuojautos žodžius ir prisiekti kaži kuo, kad noriu keistis su juo vietomis. Nesikeisčiau ir tiek, nors visi argumentai atlikti šį veiksmą atrodo logiški. Keista, kad aš visgi noriu gyventi... Įkvepiu naktinio oro, grožiuosi tik mums skirtu vaizdu. Matau kitokį Vilnių, tą, kurio jūs nematot ir, deja, greičiausiai nepamatysit. Man gaila, kad aš nesugebu jo nei aprašyti, nei parodyti. To tikrojo naktinio, laisvo gotikinio Miesto, kuris slepiasi už pigių iliuzijų ir pigių užkalbėjimų. Jeigu jums kartais atrodo, kad neberandate kokios gražios vietos, jūs visiškai teisus. Nuo rūkymo pageltus ragana paskutinę minutę užlopė skylę iliuzijų tinkle. Aš užjaučiu gotus, satanistus, pankus ir visus, kuriuos įnoris ar nepritapimas verčia rengtis juodai. Jūs ne Nakties Vaikai, jūs parodija. Mes iš jūsų nesityčiojame, mes dėl jūsų verkiam. Net pikčiausias vampyras nubraukia ašarą, kai jauna gotukė šneka apie vampyrizmo romantiką. Vilkolakiai žliumba pamatę satanistus Nakties Šventykloje, bandančius iškviest kokį demoną. Tokie fokusai galutinai liko tik vadovėliuose. Sukubams ypač sunku. Jos kartais mylisi su šiomis juodai nupurkštomis vėlėmis. Nors tai nieko nekeičia... Nakties su Sukubu nepamirši. Ji tobula moteris – Svajonės projekcija. Transas, Nušvitimas,Tobulybė, žodžiais neaprašysi, bet tai šis tas daugiau, nei bet kas galėtų įsivaizduoti ar aprašyti. Bet jeigu užsikabinsi, tau galas. Žmonės po metų tobulybės tik išsunkti skudurai be pulso. Vampyrams lengviau, nes jų gynybinė energija svetima, bet giltinė paveja visus. Aš išlaikiau trejus metus. Trejus gražiausius savo gyvenimo metus aš žinojau, kad Pabaiga arti. Aš manau, ji mane mylėjo. Taip mano dauguma asilų klientų, kvailių ir savižudžių. Ironiška, kad iš visų pažįstamų draugų ir kolegų mane išgelbėjo padaras, netinkantis nei į vieną kategoriją. Kai buvau arti mirties, mane išgelbėjo Pilsuckis – didžiausias miesto iškrypėlis ir nepakenčiamiausias Kavinės M lankytojas. Jis išgelbėjo mane nuo paties savęs. Jis surakino mane geležinėmis grandinėmis savo rūsyje. Sukubai prisibijo Pilsuckio, šis absurdas išgelbėjo mano bevertį kailį. Pilsuckis buvo kunigas ir „išvertė kailį“ ilgiau pasimėgauti savo moterišku demonu. Šis faktas kartais išspaudžia iš manęs šypseną, bet įrodo, kad visi galime užsikabliuoti. Pilsuckis romantikas, nors apsivožk karsto dangčiu!
Nepaisant visko, kartais noriu jos labiau nei gyvenimo. Nors sunku bevadinti tokias naktis gyvenimu. Skambinu visoms įmanomoms moterims. Tik ne jai. Maniau, nimfos, driadės, mūzos, raganos, rogue merginos, dievaitės suveiks lyg metadonas. Deja, po Sukubo viskas praranda skonį. Tai lyg gyvenimas, perpiltas pigiu vynu ir šlykščiu pigaus tabako prieskoniu burnoj. Nenoriu įžeist savo merginų. Tiesiog jos ne Ji. Sudrimbu ant suoliuko, nebelieka nieko kito – išsitraukiu gertuvę. Kraujas, vynas ir amfetaminas – kokteilis vadinasi „Sandra“, tai, beje, visiškai nesusiję su Sukubo istorija. Geriant mišinį man šiek tiek lengviau, nors poveikis trumpalaikis ir žalos jokios. Daug kam tai patiktų. Bet man įgriso lyg gotai, politikai ir visi iki vieno. Man atrodo, kad kurį laiką staugiu prie kavinės, o gal ir ne. Kažkas mane purto už peties ir gana stipriai. Sunkiai atmerkęs surenku bruožus: raudoni plaukai, nuodingos žalios akys, kreivas šypsnys. Vesper, jos vardas Vesper. Jos balsas dažniausiai nemaloniai kandus:
– Tu girtas ar paprasčiausiai aklas?
– Matyt, abu ir beveik visada.
Šį klausimą man uždavė labai daug kartų. Apsidairau, jaučiu, ieškau... Kraujo kvapas ne iš mano gertuvės. Prievarta, vampyrizmas ir taip arti kavinės. Uodas visai neturi manierų. Viskas labai tipiška, paskersta mergaitė atrodo gana jauna. Ne visai aišku, kodėl į sieną įmūrijo vargšą benamį, kuris primena lyg deformuotą kebabą, lyg modernaus meno parodą bohemijos plepiams. Jaučiu, Vesper bando knistis po mano smegeninę, nors dėl mano dalinai žvėriškos prigimties tai nelengva. Vaizdas, matyt, prastesnis negu įprastomis aplinkybėmis, ji žiūri į mane lyg paskutinį idiotą. Susikaupiu blokuoti Vesper, beprasmiška, Romos laikų dievaitės žino kažkokių užmirštų fokusų. Situacija atrodo štai kaip: mergaitė atsitiktinumo būdu paversta vampyre, benamis negyvesnis už šaligatvį. Tik dabar pastebiu, kad ant mergaitės marškinėlių parašyta „Nakties Vaikas“. Aš pradedu kikenti, dėl, na, dėl visos šios situacijos. Ši scena lyg iš kokio pigaus romano, rašyto senos feministės iš užmiršto rajono x-y. Na tai tokia moteris, dirbanti beveik bankrutavusiame knygyne ir turinti beveik bankrutavusios bibliotekos bilietą. Ji turi katiną vardų Dostojevskis ar Biliūnas, taip pat porą atsarginių kačių nuobodžiais vardais be literatūrinės potekstės. Jos karvės vardas, žinoma, Žemaitė. Jos lentyna pilna klasikos. Turiu omenyje rašytoją, o ne karvę... Praminkim moterį Milda, kad išvengtume nesusipratimų. Aišku, lentynoje ilsisi ir Heinleno, Lukjanenko ir Skiriuko raštai. Milda ir geriausia draugė „Jolka“ visus fantastus vadina narkomanais, nors pačios svaiginasi mėtų arbata ir migdomaisiais. Bet, apsaugok Viešpatie, tegu žmonės negalvoja, kad jos senos šliurės. Kartą vieną naktį jos surūkė tris pakelius „Belamor Kanal“. Geri laikai buvo, sako Jolka ir Milda visada sutinka. Mes irgi jaunos buvom... Po to seka sena mantra apie kiaules ir negerus banditus. Kuriuos n tūkstančių girdėjo jų dukterys. Kraupiausia, kad jos susidės su minėtomis kategorijom arba su manim ir vems ant mano pageltusių knygų kolekcijos gal mano svetainėje, o gal palapinėje prie kokios upės... Kartais tos dukterys nušoka nuo tilto ir visos komplikacijos užsiraukia savaime. Bet dabartyje viskas gerai. Milda rašo ir tobulėja. Ne dėl nacionalinės premijos ar gero įvertinimo. Ji nori įrodyti, kad nėra sena kumelė, kuri tik spjaudo ant kitų. Ji gali patraukti daugiau nei nusirūkę ir nusigėrę grafomanai. Ji tikisi, kad ji yra Žemaitės reinkarnacija. Aš norėčiau tikėti, kad Žemaitės reinkarnacija yra karvė. Deja, Žemaitė gyva ir drebančiomis rankomis pila pilkus niūrius realizmo tekstus. Milda nekalta, o aš nuvykęs į Ramybę pasirūpinsiu, kad Žemaitė numirtų kartą ir visiems laikams...
Neapsisprendžiu, čia pranašiškas momentas ar tiesiog isterija. Vesper vožia man keletą kartų į dantis, keista, bet galva nenulėkė. Smogiu atgal, jausmas lyg trankytum granito luitą. Abu šiek tiek atsipeikėjam. Gana, laikas išsiaiškint, kas medžioja prie Kavinės!