Kavinė M, arba Didžioji Išpažintis

Tai va, noriu atlikti išpažintį. Tarp mūsiškių į bažnyčią eiti neįprasta, gal ir nepriimtina. Psichologė ar Psichiatrė uždarys į klinikas. Pabėgti iš klinikų man vienas juokas. Bet kam ta bereikalinga pisliava? Aišku, turiu draugų, bet jie paskendę savo nuodėmėse, kasdieniniame mėšle... Tiesiog neverta ir tiek. Turiu ir normalių draugų, bet jie juk puls skambinti į durchatą. Nemėgstu tokių įstaigų, teko ten dirbti sanitaru. Dar toj sovietinėje, ech, prasti atsiminimai. Esmė yra ta: neturiu, kam pasakoti. Pasakosiu Internetui, tai juk beveik religija. Pasakosiu savo nuodėmes visiems ir niekam tuo pat metu. Pradėsiu nuo savo darbų. Beje, aš ne rašytojas ir ne grafomaniškas snarglius. Taigi čia ne šedevras, čia, mielieji, yra Išpažintis. Priveliu skyrybos klaidų, kalbos kultūra man neaiški. Idiotus vadinsiu pisliais, kvailas mergas žvairomis žiurkėmis.

Taigi mano darbai. Esu dirbęs kroviku, kišenvagiu, indu plovėju,vairuotoju, asmens sargybiniu, kareiviu ir narkotikų prekeiviu. Dar vos netapau mažos šalies finansų ministru. Nesu koks Kentas iš Kalabibiškių. Turiu du diplomus. Vieną Istorijos, kitą Botanikos.
Mano ūgis 1 metras 88 centimetrai.
Svoris 66 kilogramai.
Plaukų spalva tamsiai mėlyna (dažau).
Mano akys smaragdinės (labai gražios).
Nosis tris kartus sulaužyta, šiek tiek kreiva.

Taip sakant, nesu gražuolis, bet ir ne koks latras, trenktas plaktuku. Dėviu kašmyro megztinius, mane vemt verčia nuo vilnos. Taip pat myliu kašmyrines kojines. Dėviu Nike, Adidas, Victory, Veneace sportbačius.Turiu jų pilną spintą kaip ir megztinių. Senelių auklėjimas kaupti atsargas Žiemai. Turiu visai naują LG televizorių, Sony šaldytuvą, Bosh skalbimo mašiną, kuri gali viską, išskyrus rodyti Youtube videoklipus. Namie mėtosi koks 50 fotografijos albumų /profų darbai, tūkstantis blue ray diskų (užmiršau Samsung blue ray grotuvą),13 paveikslų, visi, originalai. Turiu niekam nežinomą Čiurlionio paveikslą „Druskininkai Žiemą“. Ankstyvas jo darbas, bet velniškai geras, nors kitoks nei kiti. Dar turiu apie tris šimtus vinilų (jei vadini, tautininke, juos plokštelėmis, eik laidotis, nes tuoj eurą įves). Teks naudoti tarptautinį žodį kiekvieną dieną, kažkoks siaubas be pabaigos. Dar turiu 150 senų gerų kasečių savo seno BMW audio sistemai. Apie 120 kompaktinių diskų ir, aišku, Ipodą su 111 gigabaitų muzikos. „Mėgsta pirkti“ apibūdina mane geriausiai. Dar nusipirkau naują Mac modelį, na tą superinį.

Sunku išpažinti nuodėmes... Esu nužudęs žmonių ir gana daug. Apie 330, gal šiek tiek daugiau. Vieną naktį prieš dešimtmetį atsibudau prie lavono. Nežinojau, kas, po velnių, tas negyvas plikis, iš kur tas sudaužytas Mersedesas ir apskritai – šiandien Penktadienis ar Pirmadienis. Taip kartais atsitinka, atminties sutrikimai. Visiškai nepaaiškinami, taip atsitiko ne man vienam, beveik kiekviena mergina iš M kavinės turi panašią istoriją, tik ten figūruoja lova ir vyrukas išplėšta gerkle. Atmintis prapuola, valandos, dienos, savaitė, visaip būna. Grįžtant prie temos, nesu koks serijinis žudikas, filosofuojantis valydamas „Pumpgun“. Mokyklose, beje, nemedžioju. Netgi nemėgstu universitetų. Šiaip jau esu jautrios sielos pacanas. Žiūrėdamas „One Piece Chopper Story“ verkiu lyg mažas vaikas. Lengvai įsimyliu, mėgstu geltonas rožes, Jurgą Ivanauskaitę, saulėtekius, ežerus, šašlykus, brunetes ir tamsiaplaukes, raudoną vyną, degtinę, širdučių formos sausainius (Lebkuchenherzen) ir, aišku, kašmyrą. Turbūt giliai širdyje esu romantikas. Turiu daug meilės. Bet grįžkime prie 330 lavonų. Juos žudydamas neturėjau didingo tikslo. Kartais žudžiau iš alkio, kartais dėl pinigų. Kartais iš nuobodulio ar savigynos priežasčių. Žvilgtelėkime į Death Note knygutę su Šinigamiu... Pagal užrašus, alkis yra pagrindinė priežastis ir varomoji jėga. Aš ne vampyras, jie pisliai ir snobai kaip reta. Jeigu manai, kad tipiškas vampyras tai dainininkas/poetas, dainuojantis liūdnas dainas, labai klysti. Tipiškas vampyras – tai skoningai apsirengęs seksoholikas. Jeigu esi paprastas mirtingasis, būsi išdulkintas per visus galus nepaisant tavo religinių įsitikinimų. Būk nors pats Gražulis, jeigu vampyras norės tau nuleisti į burną, taip ir bus. Dauguma vampyrų biseksualūs. Kai kurie vampyrai netgi bi-judėjimų lyderiai. Aš tikrai ne vilkolakis. Nors jiems tikrai prijaučiu. Vilkolakiai labai atsipalaidavę bičai. Vilkolakės yra kaifas, o ne moterys. Aš draugavau su viena vilkolake iš Kinijos. Pavadinkime ją Kibirkštėle, jos tikras vardas, visiškai nieko nepakeis. Man niekad nebuvo taip smagu, kaip su ja. Ji tikrai šauni pana. Kai mylėdavomės, ji dalinai pasiversdavo. Atsirasdavo lapės ausytės, puri lapės uodega kaip iš animacijos, pasikeisdavo akys. Ji atrodydavo labai kawai. Kartais aš irgi nusimesdavau odą, kaip sako Shapeshifterių jaunimėlis. Mano tikrasis aš yra, švelniai tariant, kitoks. Net vilkolakės dažnai nustemba. Bet Kibirkštėlė man sakydavo, kad aš labai labai gražus. Estetikos jausmas labai subjektyvus ir skirtingas. Viena moteris, atsitiktinai pamačiusi mane miške, gavo infarktą. Sena buvo, ligota, išmesta iš, daugiabučio girtuoklių epicentre. Suvartojau ją kaip maistą, senelė juk mokė nešvaistyti. Su Kibirkštėle kartą susiginčijome, ar ji tikrai vilkolakė. Aš dėl juoko stumiu „tu lapolakė“. O ji atkirto: „O tai kas mūsų dėstytojas? Jis gi pasiverčia Slibinu.“ Pamąstęs sumetu, kad jis metamorfas. Aiškinu: „Visi kiškiai yra triušai / visi slibinai metamorfai. Taigi tau labiau tinka metamorfo sąvoka, nes tu pasiverti.“ Ji išsityčioja, kad aš trukęs, jeigu ji man panaši į Slibiną. Aš ginčijuosi, kad merginos, pasiverčiančios panteromis ir tigrėmis, irgi metamorfės. Vilkolakis, pats žodis, pasako, kas yra vilkolakis, o kas ne. Senosios Legendos vaizduoja vilkus, o ne panteras, po šimts kalakutų... Ji atkerta, kad Kinijoje vilkolakiai siejami su lapėmis, o ne nelemtais vilkais. Priėjome kultūrinį Akligatvį. Apsvarstėme žodį „animalistė“, bet jie savotiški šamanai. Pasiverčianti magė – Lukjanenko naujadaras, nelipo. Labai jau priminė Diablo 2 ir tą barbarą, amuleto pagalba pasiverčianti Lokiu. Pats žodis turėjo kažką labai raganiško. Ji man priminė, kad kurie laiko mano veislę raganomis. Nors tai netiesa, nenaudoju aš jokių artefaktų. Na tiesa, turiu mamos duotą amuletą, bet tokią magiją jums parduos kiekviename spaudos kioske... Ach praeitis... Suprantu, kodėl grafomanai priskaldo šimtus puslapių fanfiction. Šis reikalas tikrai veža. Taigi, Skaitytojau, Užduotis tau. Atspėk, kas aš ir mano amžių! Už tai gausi Iki lipdukų. Atsakymą siųsk man adresu bibans@web.de. Pamenat tabletes Biban iš laidos Dar Pažiūrėsim? Gaila, kad visokie kritiški katoliški kentai kritikavo šią puikią laidą. Aš, beje, tikintis, o gal tiksliau – žinantis. Dievas egzistuoja, mes turime įrodymų. Bet kodėl jis mus sukūrė ar bent pritarė mūsų egzistavimui, lieka paslaptis. Mes turime Tikrąją Bibliją, be cenzūros ir žiauriaus redagavimo, visą tragišką istoriją nuo pradžios iki galo.

Dievas kūrė pasaulį dvi savaites be jokių išeiginių. Pirmieji Žemės gyventojai nebuvo Adomas ir Ieva. Pirmieji Prakeiktieji buvo padarai, vadinami CenWR. Palyginus su jais, vilkolakiai ir vampyrai mieli lyg jūrų kiaulytės. Tie padarai buvo ištremti į skaistyklą. Egzistuoja teorija, kad visi antgamtiniai padarai nukeliaus ten po mirties. Ši mintis buvo panaudota kažkokiame seriale, tarp mūsiškių nemažai režisierių... Dievas galbūt dėl juoko, galbūt dėl moteriškos kompanijos stokos sukūrė Echidną. Ji mūsų visų motina. Biblijoje nėra aiškiai pasakyta, kas pirmoji Atžala, kiekvienas randa argumentų sau... Echidnos pirmieji tvariniai buvo būtent tvariniai, sulipdyti jos Laukinės Galios. Paprasčiausia Valios Manifestacija, jokių žodelių leisgyvėmis kalbomis ar ritualo su nupjautu politiko liežuviu.

Taigi Pasaulis egzistuoja, visur pilna monstrų ir angelų. Į sceną įžengia Adomas. Kol kas viengungis, bet viena moteris jau egzistuoja Sode, tai Echidna. Jie, aišku, įsimyli ir panašiai. Echidna pagimdo vaikų, tiksliau, dvynukus. Vienas iš jų Shapeshifteris, arba Doppelgangeris, kitas dvynukas mano veislės. Išoriškai jų neatskirtum, bet jų galios visai kitokios. Jie pirmieji gimę vaikai Žemėje. Bet, deja, šeimyninis Echidnos ir Adomo gyvenimas sugriuvo. Adomą gąsdina dvynukų mėsos ir kraujo poreikis, jų neįprastas plėšrumas, lyginant su kitais Sodo gyventojais. Didžioji Motina pasiima Dvynukus ir išsikrausto į kitą Sodo pusę. Iš užuominų man susidaro įspūdis, kad Sodas buvo Salynas. Va pvz: „Echidna apsigyveno mažoje Saloje ir Dievą tai liūdino. Graikija gal Japonija? Jėzus Kristus, beje, gyvena Vilkaviškyje ir dirba radijo ir patefonų remonto punkte. Buda vis dar Japonijoje užsiima panašiu darbu. Jei tikėsime Biblija, Jėzus vėl užsiims Stebuklais 3033 metais. Įdomu, ką, po velnių, darys Buda? Gaila, kad aš to nebepamatysiu, aš išgyvensiu, na, dar kokius 500–600 metų. Viskam yra ribos, nereikia įsivaizduoti, kad aš amžinas... Bet grįžkime prie Sukūrimo. Dievas sukuria naują aktorę vardu Lilith. Ji antroji Adomo Žmona. Adomas vėl susimauna (jis, mano nuomone, visų nevykusių santykių fundamentas). Lilith, mirk iš juoko, išeina pas Echidną ir jos Vaikus. Antroji Žmona normali moteris – jokių galių. Tas ją, aišku, knisa. Echidna dėl neišaiškintų priežasčių ją užjaučią, duoda jai savo kraujo. Lilith pirmoji vampyrė Žemėje, tik jos įkandimas neveikia kitų gyventojų. Jie gi ne žmonės, netgi Adomas sunkiai tilptų į tuos Rėmus. Mano Veislės Dvynukas labai greitai užauga. Mano Veislė išvis labai greitai auga ir bręsta. Adomis lieka Viengungis ir gana liūdnas. Dievas užsirūstino ant Adomo, kad jis nemoka mylėti jam sukurtų moterų. Jis užriko savo Galingu Balsu ant Adomo:
– Atgailauk trejus metus, kad tavo Meilė truktų ilgiau nei trejus metus!

Griūk negyvas, pagalvok, koks supistas jausmas, kai ant tavęs rėkia pats Viešpats Dievas. Kol Adomas atgailavo, Lilith ir Dvynukas susituokė. Lilith su krauju gavo ir Echidnos vaisingumą . Ji pagimdė visą rują vampyrų, vilkolakių ir metamorfų. Štai ir priežastis, kodėl jie silpnesni už mane – jie negrynakraujai, Echidna jiems lyg ir Teta.

Planeta Žemė labai graži ir vaisinga. Dievas sukūrė dar vieną Žmoną – Žmoną Nr 3. Viskas buvo gerai, kol viską supiso Angis. Angis nebuvo mielas žalčiukas, tai buvo 300 kilogramų sveriantis Lilith vaikiščias – sumautas griozdas. Jie nusprendė paragauti vaisiaus kaip pora. Poros kartais susipisa labiau nei atskiri individai. Dievas nubaudė Adomą ir Ievą, pirmiausiausius asilus nuo pasaulio Pradžios. Jis liepė jiems auginti citrinas trejus metus. Iš pusės derliaus pagaminti limonado ir atiduoti Echidnai. Kitą pusę citrinų suversti į upę ir pateikti raštiškus paaiškinimus, kur dingo visos citrinos. Po trejų metų viskas lyg ir grįžo į savas vėžes. Ketvirtų viduryje prasidėjo kita liūdna giesmė. Liuciferis, tuo metu žinomas kaip Šviesa personoje, nebesusitvarkė su savo kompleksais Tėvo atžvilgiu. Beje, niekur neradau net užuominos, kad jis iš tikrųjų nekentė žmonių. Jis tiesiog norėjo būti stipresnis negu jo Senis. Pats atsikandęs Vaisiaus, kuris, beje, buvo Persikas, rekrutavęs Ievą, Adomą ir lengvatikių angelų jis patraukė šturmuoti Dangaus ofiso vartų. Viskas baigėsi jų pralaimėjimu. Liuciferis ir jo angelai užstrigo Pragare, kuris ir buvo sukurtas dar prieš visą Sukilimą... Tai labai daug pasako apie laisvą valią... Komanda Liuciferis su laiku gerokai pakeitė išvaizdą prisitaikydami prie vietinių sąlygų. Kodėl jie nebuvo ištremti į Skaistyklą? Tie supisti pradiniai močkrušiai CENrw būtų Liuciferį suriję kartu su apdegusiais sparnais. Dievo Gailestingumas egzistuoja, tik čia jau labai sudėtingas dalykas... Adomas ir Ieva buvo ištremti į dabartinę ašarų ir kraujo pakalnę. Mūsų archeologai rado jų kūnus Baltarusijoje. Beje, puikios formos, magija, juos išlaikė šviežius. Echidna pasiliko sode, bent jau kažkokį laiko tarpą. Lilith nusprendė pasikeitusią planetą užpildyti savo vaikais. Dauguma Echidnos Vaikų išvyko kartu. Vėliau įvyko neaiškus konfliktas... Sodas pavirto paprastomis salomis. Įrodymas, kad Sodas buvo Graikijoje! Echidna pasiliko Salose. Deja, neaiškus jos tolimesnis Likimas. Ji dar pagimdė Drakonus, Titanus, visą Graikų Panteoną. Taip pat sukūrė Nefalimus turbūt pasityčioti iš Dievo angelų... Teko girdėti, kad Ji iškeliavo į Pragarą. Pažįstamas Kipšas tai paneigė. Ši teorija išvis Geltonoji Spauda ir ne daugiau. Kiti mano, kad ji kuria naują monstrų rasę Skaistykloje. Treti, kad ji pasislėpė tarp mūsų ar netgi tarp žmonių. Išprotėti galima – tu pagalvok, šita silpna raganiukė, paskendusi azarte prie lošimo automato, gali būti Echidna arba vilkolakis Vasia, arba lenkų vampyras Pilsuckis. Ne, taip galvojant įmanoma, tik galutinai išprotėti. Pilsuckis yra vampyras, ne lenkų Didvyris ir ne Echidna. Nors panašumo su lenkų Didvyriu jis turi. Velniai žino, kaip ten yra iš tikrųjų...

Gaunu viskio stiklą, dar prieš pasakydamas užsakymą. Padavėjas Kipšas Kuprotasis užstaugia visu garsu:
– Iš kur man žinoti, ar Pilsuckis tas Pilsuckis? EI PILSUCKI, AR TU TAS PILSUCKIS?
– GAUSI Į DANTIS! KAD TAVE ŠIMTAS PILSUCKIŲ NUJOTŲ!
Miglotai pamenu, kad Kuprotasis ir Pilsuckis turi kažkokių nesuvestų senų sąskaitų. Vangiai atgaminu kažką apie moterį ir muštynes. Tokios istorijos čia įvyksta tris kartus per dieną. Nei konkrečios datos, nei aplinkybių atkurti nepajėgiu. Visa kavinė leipo juokais, kol kvatojimas pavirto tyliu kikenimu. Vampyras, pramintas Saulėlydžiu, šluostosi ašaras pusiau gulėdamas ant grindinio. Jis visai nieko bičas – Uodas naudoja vampyrų maniją ir romantiškus paistalus kurti haremus. Jis man kartą minėjo, kad po tam tikrų filmų bangos prasidėjo Auksinis Vampyrų Amžius. Mes lyg ir draugai, jis man atiduoda merginų, kurios jau vis tik pasmerktos. Saulėlydis turi keistą hobį rinkti lytines ligas ir užkrėsti jomis kandidatės į Nakties Vaikų Partiją... Tos, kurios parodo valią išgyventi, paverčiamos vampyrėmis. Jis laiko save kaži kokiu antgamtinio modernaus darvinizmo pasekėju. Aš jį telaikau pigiu sadistu, kuris jau per ilgai parazituoja šioje planetoje... Kaip ten bebūtų, Saulėlydis turi gana stiprų klaną, bet, deja, lieka jauniklis iš Provincijos. Jis amžinai pykstasi su Pilsuckiu, kuris valdo Gedimino Prospektą ir net nežada eiti į pensiją. Bet jo charakteris puikiai atitinka irzlaus pensininko prototipą jau porą šimtmečių... Saugodamasis nuobodulio irzlusis pensininkas stumdo savo kandidatus į Seimą. Ten jo partija barasi su socialdemokratų-krikščionių partija. Ši partija daugumoj susideda iš raganų ir vilkolakių, bet per neaiškius ryšius ten įsisuko vienas mano Veislės pažįstamas. Kalbant apie politiką, Viktoras Uspaskichas seniai ne Viktaras, o Shapeshifteris pravarde Atsuktuvas. Galiu nuraminti: jokio didingo plano už to nėra. Kažkam iš mūsiškių tai pasirodė juokinga, taigi pakeitėm originalą geresne kopija. Dalia Grybauskaitė viena iš paskutinių Lietuvos Slibinų. Ji yra ir bus originalas, pakeitimo nebuvo... Audrius Butkevičius labai talentingas nekromantas, kurį dar pamenu nuo kažkokių gynybinės sociologijos kurso laikų. Kurį laiką turėjome netgi tikrą demoną, tik jį vėl ištrėmė atgal namolio, Pragaro Vartai dar tvirčiau užbarikaduoti nei prieš tai. Animalistų, metamorfų ir Šamanų Aplinkos Apsaugos Ministerijoje be skaičiaus. Apie ministrus ir žmones viename sakinyje kalbėt neverta... Jeigu jums atrodo, kad Seime vieni Žvėrys, jūs visiškai teisūs.

Išgėriau viskį, surūkiau cigaretę, čia ir baigsim! Dėl man nesuvokiamų priežasčių niekas niekada taip nesibaigia. Kipšas Kuprotasis įsipila sau 2 litrų bokalą alaus ir pastato man minėto bokalo dvynį:
– Pasišnekėkime šiandien, aš prastai jaučiuosi. Man kažkaip sunku...
Aš tik sulinksiu galva, nes nieko naudingo aš jam nepasakysiu. Kipšas visada prastai nusiteikęs, patikslinant jo emocinę būseną – jam chroniška depresija. Jis vartoja opiumą, heroiną, morfijų, LSD, amfetaminą, Ectasy, grybus, hašišą iš Sirijos, žolę iš Amsterdamo... Čia dalykai, kurie jam jau beveik nepadeda. Nauja terapija susideda iš tiazepamo, metadono, prozako, tawo tablečių ir vampyrų pelenų. Kartą su juo išbandėm naują ką tik išrastą narkotiką, kurį praminėm Johny Cash. Džonis, beje, nemirė – Saulėlydis jam įkando, taip pat jo žmonai. Jie atostogauja kažkur, kur ramu... Kad ir kur ta Ramybė bebūtų. Kipšas pradeda savo litaniją:
– Nebėra gero Meno! Dar tas vampyrų kultas!
– Na, tu bent turi Meistrą ir Margaritą. Apie mano Veislę parašytas knygas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O apie kipšus velnius ir panašiai internete rasi amžinąją biblioteką.
– Ach baik tuos internetinius paistalus, aš žinau atmintinai. Kažkoks labai kietas veikėjas ar veikėja išdaužo visus velnius mieste ir keliauja į Peklą išdaužyti likusių. Ypatingo smagumo aš tame neįžvelgiu. Klasika liks M.M, bet norėtųs kažko naujo... Tavo Veislė turi šaunias Šiaurės Amerikos legendas, urbanistines legendas, mitologiją... Be to, viename seriale mačiau visai padorų epizodą apie taviškius. Kažkas iš Mūsų Rato, garantuoju...
– Holivudas nuo kokių 2005 metų vairuoja į visišką idėjų badą ir moralinį žlugimą. Paprasti žmogeliai, iki kaklo suvaryti į paskolas, atkasa pamirštas istorijas, tik tiek. Ech, reiktų nuvykti į tas senas Šiaurės Vietoves, ten juk mano protėviai šaknys. Nors tie mitai erzina, mums pripaišė brolžudystę, nekrofilją ir dar bala žino ką.
– Ale toks paprotys nužudyti brolį buvo. Be to, šnekant apie linksmesnius dalykus, Amerikoje mes sudarome 32 procentus populiacijos. Supranti, visi bendrai paėmus nuo Kipšo iki Raganiukės. Londone 42, Airijoje 55, Lietuvoje tik 12 procentų... Bet lyginant su Sovietmečiu gi rimtas šuolis.
– Pamenu 3,2, 1988 sumauti metai, nors tu ką... Nors karsto dangčiu apsivožk. Maniau, galas mums visiems, pakavau lagaminus, koks nedidelis miestelis už Atlanto atrodė vis geriau... Sovietmetis mus beveik pribaigė, o va Smetonos laikais 25, gal netgi daugiau.
– Tu per jaunas prisiminti, bet Jogailos jaunystėje pati pradžia... 62 procentai tendencija į viršų! Vilnius vieni naminiai vilkolakiai ir lenkiški sukubai. Geri laikai buvo! Pilsuckis jaunas piemuo, išprotėt galima! Lenkija 80 procentų...
– Kuprotasis, tau visai stogas važiuoja. Aš gi dirbau Jogailos asmens sargybiniu. Tave asilą iš šitos kavinės išnešiau, kai Pilsuckis sumalė tave į faršą. Dėl sukubo ir susipykot!
– Velniene su velniukais, visai iš galvos išdulkėjo. Gi rimtai šitoj vietoj buvo Stumbro Ragas – užeiga, ne, kavinė. Du užrašai kabėjo, lenkiškas ir lietuviškas...

Kipšas visai užsisvajoja. Gana jam jau venas badyti, sveiką protą ir atmintį baigia prapist. Ach tiesa, rašytinė lietuvių kalba egzistuoja nuo Mindaugo laikų (gal netgi ilgiau). Ją sukūrė mūsiškiai. daugumoj vampyrai, bet buvo ir kitų Veislių. Ach Donelaičio „Kraujo lašai“. Salomėjos Neries Kruvinos pačiūžos ant tavo kaklo. Valančiaus Taurė Kraujo. Vampyrai paskutiniai šmikiai, ale rašyt jie moka. Iš maniškių Biliūno – Atleisk katyte įkandau – nemirštanti klasika. Iš modernių vilkolakių – Mėnulis, vilkai, lunatikai. Tobula komedija, kai Jurga išsivaduodavo iš žmogaus odos. Jos tekstai pasikeisdavo, ji tapdavo galinga lyg cunamis. Deja, čia gandai, aš jos nepažinojau.
– Kipše, palauk sekundę. O Jurga iš tikrųjų numirė?
– Ne, ji pasitraukė iš oficialaus gyvenimo. Ji Ramybėje kaip ir Džonis Kešas.
– O kas tas dar toje Ramybėje?
– Irvinas. W. Bukowskis, Frenkas Milleris, Rodrigesas,, Kurtas Kobeinas, Mažvydas, Drakula, Pelevinas, broliai Strugackiai, tas veikėjas, kur vilkė ir kitas baltiškas knygas rašė. Na ir, žinoma, Žemaitė...
– Žemaitė vampyrė?
– Ne, ji viena iš taviškių. Klaikus žvėrelis, nieko neprikiši.
– Išprotėjimas! Tu dar pasakyk Jablonskis – vilkolakis!
– Ne, Jablonskis inkubas. Bukowskis taip pat, nors latentinis atvejis. Pusę gyvenimo nesuprato savo prigimties.
– Na pala... O kaip Šapowskis?
– Čia dar labai neaišku, bet aš statyčiau už inkubo prigimtį – Lolitomis kaip reikiant apsistatęs... Apie mus tikrai žino. Kobeinas buvo žmogus Saulėlydis, jį rado jau be pulso. Teko panaudoti seną gerą Kibirkšties metodą. Jį panaudojo Underworld Awakening filme. Greitai visas vampyrų paslaptis sukiš į filmus...
– Taigi Kobeinas galėjo toliau groti... Kodėl juk...
– Menas irgi pabosta? Nusprendė mirti tobula legenda? Beje, jis parašė Just lovers will be Left Allive scenarijų. Net juokas ima, Drakula parašė Dracula Untold.
– Beje, ta merga, kur rašo trydą apie saules ir paros keitimosi reiškinius. Ji vampyrė ar..?
– Ne, ji žmogus ir niekada nebus niekuo daugiau. Ji pažeidė vampyrų mados tradicijas visais atžvilgiais. Vilkolakiai ant jos užsiutę. Metamorfai nemėgsta vampyrų filmų. Taviškiai pagal seną tradiciją seka vilkolakių pėdomis, jūs gi neišskiriami pusbroliai sumautoj smėlio dėžėj.
– Mes kaip lietuvių-lenkų Sąjunga kartu į geresnę Ateitį.
– Greičiau jau į didesnį Košmarą negu dabar. Nors jau sunku įsivaizduoti didesnį Purvą nei kožną dieną mindau savo senomis kanopomis. Ko tu išvis susidomėjai ta Ramybe?
– Na, norėčiau aplankyti pasitraukusius, užduoti porą klausimų.
– Užmiršk, turistinių kelionių nebūna. Pasitraukei ir baigta, jokių atgalinių bilietų. Tekstai retkarčiais atkeliauja, bet ir tai gana retai. Bilieto kaina 3 milijonai eurų. Patrauktum tokią sumą?
– Kaip traukinį Vilnius–Sidabravas – be problemų. Parduodu Čiurlionio paveikslą ir sudie, žiaurus pasauli.
– Parduosi mano dovaną?
– Tu pavogei tą paveikslą iš paties Čiurlionio!

Atsisveikinu su Kipšu, tikiuosi prikalbėti jį keliauti kartu. Jis gi senesnis už Vilnių. Ko jis dar nematė? Ko jis tikisi? Nors ką čia kalbėti apie jį, kai nesuprantu pats savęs...
Light