Ar debesijos iškirptėje saulės pakabukas
Įliejo jaudulio ir daug jukių minčių?
Jau nuo sulos it vyno jaunos galvos sukas,
Daugėja lyrikos ir dramų, ir kančių —
Aklai amūrai šaudo ir sprogdina
(O kad karingi liktų jie vieni!..).
Išdygo viltys pilko lauko plyno,
Kai pakuteno grumstą spindulys.
Nė neatsimenu, kur aš ryte skubėjau
Su paukščių alasu, auksiniais žirginiais?
Virtau žiedadulke, mane pakėlė vėjas,
O kraujas siautėjo — susprok ir išsiskleisk!
Tai bent pavasaris! Visų vieningas šėlas,
Versmė, putojimas, glamonė iš dangaus.

Kaip vakarėja, nė nepastebėjau,
Bet juk pas Dievą dar dienų bus daug.