XL 

Kiek dar bus šito darbo, 
šito amato būti Visur? 
Upė kalba į upę. 
Ne iš karto suvokti gebu – 
Šventaragis šalia, kunigaikštis 
ir žaltys, susirangęs atokaitoj saulės. 
Kai išnyksta Tada 
negali pamatyti kitaip, negu šiandien 
Ošia žemėj kirviu neliesti ąžuolai, 
dega ugnis amžinoji. 

Nuo kada ji, 
uždegtoji Perkūno žaibu? 

Kunigaikšti, pažįstu tave. 
Ir Skirmantą, sūnų tavo, 
be sapnų, be legendų žinau... 

Kai paveikslą į delną drožiau, 
ausys buvo didesnės už dangų. 
Nenorėjau girdėti. 
Liūdna, kad senas. 
Akys irgi it Betliejaus žvaigždė 
gimus Jėzui 
pakibus budėti – 
šviečia taip, 
kad tik dvasioje šitaip dar būna. 
Ant skiedrelės, kaip laišką, 
Šventaragi, žodžius ne savus užrašiau: 

Matyt, ką matai, nesunku. 
Išlaikyt, ką turi, jau nelengva. 
Kai numirsiu, aukštą ugnį sukurki, sūnau, 
pelenais pasiliksiu gyventi – 
Akyse, kaip matysi šį kraštą, 
ietyje, kai išeisi jį ginti. 
Ir prašau, neišmėtykim savo šventovių, 
neišmėtykim patys savęs. 
Tegu slėnis į kalną išaugs, 
kur atėjęs lietus pailsėti galės, 
kur Perkūnas pagoniui 
griaustiniu saliutuos. 

Ir paėmęs dar vieną skiedrelę, 
vėlgi ne savo žodžius užrašau: 

Tėve, žinau, ką kalbi ir kodėl. 
Teka Vilnelė į Viliją. 
Nei viena, nei kita 
atgalios nesugrįš. 

Iš Vilnelės išlipus 
prisėda ant kranto undinė, 
kursto ugnį: girią šildo, 
girinių pagonių namus.