Ant spintelės suskambo telefonas – žadintuvas įsikūnijo į grupės Queen dainą „We will rock you“. Tačiau klasika buvo negailestingai užčiaupta. Vyrukas nusviedė pagalvę ir atsisėdo. Juodi susivėlę plaukai, persikreipęs veidas ir apsiblaususios akys bylojo apie besaikį pavydą žiemojančioms meškoms. Stelianas tam tikrai turėjo pagrindo, nes bluostą sudėjo vos porai valandų. Tuo tarpu kelias pastarąsias tiesiog „laukė“ Fredžio Merkurio ir jo kompanijos šedevro.
Virtuvėje pasitiko šypsena. Liūdna, rūpestinga, supratinga, tarsi sakanti „Aš čia, su Tavimi“. Taip šypsotis moka tik mama. Šalia jos ant stalo garavo du puodeliai arbatos, lėkštėje gulėjo sumuštiniai.
– Ar išmiegojai, katinėli? - paklausė moteris.
Vietoj atsakymo Stelianas pirštu parodė į savo veidą. Fizionomija spėti tris kartus nereikalavo...
– Mama, man atrodo, kad jų atsakymą aš jau žinau.
– Baik tu. Gal dar viskas susitvarkys. Juk tai tik vienas didelis nesusipratimas. Ir ne kitaip. Aš žinau, tu geras žmogus. Ir jie tai žino.
– Geras? Žmogus? Ir jie tai žino? Mama, kokio pasaulio ir kokio laikmečio vertybėmis tebegyveni, ką? Aš tave myliu. Bet jau tokiai iškritusiai iš mėnulio būti tai tikrai negalima. Atsipeikėk pagaliau. Žmogus žmogui dabar vilkas.
– Stelianai... – atsargiai, net kiek žavingai nusijuokė moteris. – Pasaulis mūsų tik vienas. Ir laikas ne toks greitas, kaip tau atrodo.
Jiedu lėtai gurkšnojo arbatą. Žvilgsniai klaidžiojo sienomis, peršoko trupinius lėkštėje ir išskrido pro langą.
– Beje, – pakėlė antakius motina, – ar žinai, kada buvo ištarti tie žodžiai? Na, kad žmogus žmogui yra vilkas.
– Žinau, mama, ir kas, ir kada pasakė. Tik man atrodo, kad šiuolaikinėj visuomenėj ir dar šioje šalyje ta frazė skamba taikliausiai.
– Ir kuo čia vėl dėta Anglija?
– Nenoriu senos dainelės kartot. Mano nuomonę šiuo klausimu žinai. Atvažiavom... Viskas. Atgal nebegrįšim. Nebent kada nors. Tik tai nereiškia, kad man patinka viskas, kas čia vyksta. Gerai, ačiū tau už pusryčius. Esi šaunuolė. Atsikeli net tada, kai galėtum ramiai pamiegoti. Aš jau eisiu. Iki.
– Kur čia su tavim pamiegosi... Gerai, sūnau. Sėkmės. Iki.
Nors pavasaris skaičiavo paskutines dienas iki Velykų, lauke vaikiną pasitiko rudeninė dargana. Kelionė autobusu neužtruko. Po dešimties minučių Stelianas įžengė į dviejų aukštų pastatą plačiomis stiklinėmis durimis.
– Danielis tavęs jau laukia savo kabinete, – nusišypsojo trumpaplaukė blondinė.
Vyras pamėgino iš to vienintelio sakinio, intonacijos ir veido išraiškos išskaityti, ko galima tikėtis. Tačiau teko tik numoti ranka. „Šita šliundra amžinai plastmasiniu veidu. Ar kas gimė, ar kas mirė“ - burbtelėjo sau po nosimi. Nežinios Stelianas negalėjo pakęsti. Todėl pro visus tuos treniruoklius, suolelius ir čiužinius žingsniavo išties spėriai. Sporto klubo „Tigro guolis“ direktoriaus kabineto duris jis pravėrė ryžtingai:
– Labas rytas.
– Sveikas, Stelianai. Kaip laikais? Užeik, prisėsk.
– Gerai, pone Sterlingai. Pasiruošęs išklausyti jūsų sprendimą.
– Visad pasiruošęs, ar ne, eržile? Šaunuolis. Tu man visad patikai. Gal ko išgert įpilt? Škotiško, airiško? A? Pas mus negeriama. Na, bet tokia proga...
– Sakot „proga“?..
– Ar sakiau „proga“? Galbūt. Kaip čia geriau pasakius... Įvykiu. Reikalu.
– Nedelskit, bose. Aš klausau.
– Stelianai, berniuk. Nesikrimsk taip. Laiko atgal neatsuksi. Kas padaryta, tas padaryta. Vaikinuką tu sumušei ir to nepaneigsi.
– Aš ir neneigiu. Pats jums apie tai pranešiau. Bet, su visa pagarba, žodis „sumušimas“ šioje situacijoje skamba tikrai perdėtai.
– O čia jau kieno akimis pažiūrėsi. Musės. Ar dramblio. Žąsies ar begemoto. Pudelio ar dobermano. Ir taip toliau... Taigi. Turiu imtis priemonių. Esi atleidžiamas, Stelianai. Nepriimk asmeniškai.
– Nieko kito ir nelaukiau. Tik žinokit, kad tas vaikis elgėsi baisiai iššaukiančiai. Ir viskas, ką padariau, tebuvo išmetimas lauk.
– Žinau, Stela. Šimtą kartų pasakota istorija. Ausis man išūžė Markas, Diana, Benas. Kas tik netingi. Visi jūs mažvaikiai. Tu juk puikiai žinojai, su kuo turim reikalą. Supratai, kad prie gerbiamo Livingstono sūnaus nagų kišti negalima. O čia dar matant tiek žmonių! Pasikarščiavai. Suklydai. Dabar turi srėbti košę. Reikia sumokėti. Kitaip, neduok dieve, teks ir man... Privalau tave atleisti. O tu šioje situacijoje išeik galvą nuleidęs ir dar pasistenk kokiam nors bare prie baro paišlaidaut, pavirkčiot, paatgailaut, pakeiksnot durną galvelę. Tada gal ir gyvensi ramiai. Gal. Ir, turiu tau pasakyti, čia dar viskas baisiai lengvai nuplauks, jei tik nebus laikraščiuose kruvinų antraščių „Skaitykit tęsinyje“. Durniam sekasi. Ir tas durnius šiandien esi tu, brangus drauge. Nes jei ne artėjantys rinkimai, ponas Livingstonas galėtų ir pasikarščiuoti. O jis, kaip džentelmenas, yra gan ūmaus būdo. Nereikia jam kalbų ir gandų šiame laikotarpyje. Štai taip.
– Viską suprantu, – sukandęs dantis iškošė Stelianas ir pakilo nuo kėdės.
– Kai nubėgs daugiau vandens, skambink. Padėsiu kuo galėsiu. Nes man patinki, vyruti. Tik nepamiršk galvos namuose. Ir nesugalvok čia atsibelsti. Nes dar susitiksit su mūsų gerbiamu lankytoju ir vėl. Durys per siauros pasirodys, neprasilenksit...
Išeidamas iš kabineto, vyrukas trumpam stabtelėjo. Ant sienos kabojo sporto klubo taisyklės, kuriose juodu ant balto buvo užrašyta ir tai, kaip lankytojams nedera elgtis ir koks atoveiksmis po to turi sekti. Stelianas atsisuko ir tris kartus smiliumi įbedė. Atrodė, kad stiklas rėmelyje tuoj tuoj sutrūkinės. Tačiau vadovas tik pakraipė galvą ir su aiškiu nepasitenkinimu balse pasakė:
– Nebūk vaikas, Stela.
Vaikinas spengiančia galva nusvirduliavo susirinkti daiktų – puikiai suprato, kad „Tigro guolio“ durys prieš jį bus užtrenktos visiems laikams. Viskas, ko tą akimirką tenorėjo, tai tik sugrįžti į lovą, iš kurios ryte taip nenoriai pakilo.
Autobusas į namus važiavo aplinkkeliu per kaimynines grafystes. Bent jau taip atrodė Stelianui. O kad šaukštas deguto pilnoje sausų ryžių gyvenimo statinėje nepasirodytų skystokas, jau antroje stotelėje įlipo neprašyti svečiai.
– Kaip aš knisau tai kalei į snukį. Kad būtum matęs, – vos spėjęs įšokti, laužyta anglų kalba sugargaliavo išstypęs paauglys.
– Aš dar būčiau jai plaukus padegęs, jeigu ji man taip, – leipo juokais nepraustaburnio draugas.
Tai akimirksniu sujudino kraujo apytaką mūsų nelaimėlio kūne. Tačiau tik tam, kad kuprinėje kuo greičiau susirastų ausines. Įjungęs maksimalų garsą, užsimaukšlinęs ant galvos gobtuvą ir nusukęs žvilgsnį pro langą, Stelianas pajėgė susitvardyti. Šviežiausių įvykių pamokytas, į naujus nuotykius su nesubrendėliais ji leistis nė už ką nenorėjo.
Namuose daug kalbėti nereikėjo. Mama iškart viską suprato. Paklausė tik dėl kelių žemiškų dalykų. O tada leido sūnui pabūti vienam. Praėjus gerai valandai, Steliano savijauta pamažu ėmė keistis. Galbūt ne tiek pagerėjo nuotaika, kiek garsiai pradėjo gurgti skrandis. Pagarbus požiūris į sveikatą Petresku šeimoje buvo skiepijamas iš kartos į kartą. Todėl net ir toks susikrimtęs pasišiaušėlis nubidzeno prie šaldytuvo lyg užhipnotizuotas.
– Skrandis... – iš vonios kambario atsklido moteriškas balsas.
– … ne garažas, kito nenusipirksi, – duetu užbaigė sakinį Stelianas.
Pasišildęs lėkštę sriubos, vaikinas atsisėdo prie stalo savo kambaryje. Įsijungė kompiuterį.
– Ot duoda, – sumurmėjo. – Staugia kaip kylantis pasenęs boingas.
Išties... Kol kompiuteris pasiruošė darbui, sriuba spėjo ne tik ataušti, bet ir patekti į pilvą. Vyro noras buvo paprastas – kad diena nenueitų šuniui ant uodegos, reikėjo užbraukti nors vieną eilutę ant geltono lapelio. Iš viso jų buvo septyni. Visi – priklijuoti prie monitoriaus. Po kelias juodo arba mėlyno tušo eilutes kiekviename. O pastarosios turėjo priminti apie vienokį arba kitokį darbą, darbelį ar net žygdarbį. Dauguma veiklų vienaip ar kitaip siejosi su kompiuterio pagalba. Deja, tas nebuvo maloningas. Štai kodėl Stelianas, kad ir kaip stengėsi tvardytis, sekundėlei vis dėlto pratrūko. Ir kompiuterį išjungė. Koja. Spyrio garsas girdėjosi ir koridoriuje, kur mama blizgino batus.
– Kas atsitiko, sūnau?
– Ai, kompiuteris, – kiek galima ramesniu balsu atsakė vaikinas. – Kažkaip neveikia.
– Tai pamėgink laidą į rozetę įkišt. O jei rimtai, tai gailiuosi, kad vaikystėj per mažai kailį karšdavau už tokius dalykus.
– Baik, mama. Tokios strategijos nepadeda.
– Padeda, vaike, padeda. Aš kompiuterių juk nespardau...
– Gal ir todėl. O gal dėl to, kad nežinai, kaip juo naudotis.
– Gerai, gudruti, baik skųstis. Eik iki skersgatvio parduotuvėlės nupirkti šio bei to. Sąrašas ant lentynos.
Jiedu gyveno skurdžiame Birmingemo rajone, kuriame naktimis saugiau jausdavosi tik vietiniai. Kiti užsukti vengė. Ir nors kriminogeninė situacija dar nesiekė kritinio lygmens, kalbos skriejo greičiau nei iškviestų patrulių automobiliai. Maisto bei kai kurių mažmožių parduotuvėlė buvo kone už kilometro.
Kai Stelianas su krepšiu, pridėtu lapelyje įrašytų maisto produktų, atsistojo į eilę, prieš jį rikiavosi trys pirkėjai. Tada į parduotuvę ir užėjo tas nekviestas svečias...
Kresnas, vidutinio amžiaus vyriškis pro duris įvirto sunkiai šnopuodamas. Žinodamas, ko ieško, tarp lentynų užtruko vos keliolika sekundžių, o tuomet be mažiausių mandagybių prasibrovė į eilės priekį. Kitų pirkėjų veiduose šmėstelėjo nepasitenkinimas. Tačiau baimės buvo kur kas daugiau. Todėl visi tylėjo lyg vandens į burnas prisėmę.
Tuo tarpu Stelianui dar viena dienos išdaiga buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę. Vaikinas išrėžė, ką galvoja:
– Po galais, žmogau. Mes visi turim įdomesnių užsiėmimų nei eilėje stovėti.
Kietasprandis atsisuko. Veriančiu žvilgsniu peržvelgė oponentą nuo galvos iki kojų ir storu balsu burbtelėjo:
– Užsičiaupk.
Kiti pirkėjai stovėjo nuleidę galvas ir, sulaikę kvėpavimus, tarsi kažko laukė. Akiplėša toliau tvarkė savo reikalus. Pardavėjas mandagiai ir kiek perdėtai skubiai aptarnavo klientą. Deja, Stelianas nė neketino laikyti liežuvio už dantų:
– Gražumėlis. Tai jis vis tiek daro savo, – tarė sau, kupinas nusivylimo.
Kai vaikino žvilgsnis susitiko su pardavėjo akimis, šios primygtinai signalizavo, kad būtina sutelkti kantrybės likučius ir liautis liejus tulžį. Vėliau Stelianas supras, kad pardavėjas jam norėjo gero...
– Tegul skuba sau toliau, – tarė vaikinas įkandin pro duris išeinančiam vyrui.
Kai karštakošis rumunas sulaukė savo eilės susimokėti už pirkinius, pardavėjas prieštaraujančiai lingavo galvą bei pamokančiu tonu tarė:
– Šiandien tau gal ir pasisekė, bet kitą kartą turi susivaldyti. Kitaip prisidarysi sau bėdos.
– Kas čia tokio baisaus? Pasakiau vienam seniui, kad be eilės lįsti negražu. Ir tiek.
– Sakai, vienam seniui? Ar žinai, kas jis toks?
– Nežinau ir nenoriu žinoti.
– Kad nenori, tai tikiu. Bet gali tekti... Čia juk Polas, jaunuoli. Kartais pas mane apsiperki, aš įsidėmėjau veidą. Todėl man keista, kad nežinai, ką šitam rajone galim sau leisti, o ko ne. Duosiu tau patarimą. Šis anglų krienas moka pravirkdyti ne tik mažus vaikus. Kalbėk su juo mandagiai. O dar geriau išvis nekalbėt. O dabar palinkėsiu tau geros dienos.
– Ačiū. O aš jums palinkėsiu normalių pirkėjų. Sėkmės.
Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti, kad po tokių pardavėjo žodžių Steliano nugara nuėjo pagaugais... Eidamas namo, jis vis gręžiojosi per petį. Deja. Žiūrėti reikėjo tiesiai prieš save. Viename posūkyje prieš akis staiga išniro augaloto vyro nugara. Vaikinas tai pastebėjo per vėlai ir veidu į ją trinktelėjo.
– Atsiprašau, – paskubomis tarė.
– Apgailestavimai tau jau nebepadės, mažas šūdeli, – atsisukęs pasakė rūstaus veido dičkis. Po ilgu juodu lietpalčiu jis turėjo pistoletą. -– Dabar lipk. Ir be bajerių.
Akimirksniu atskriejo mašina, iš kurios iššoko dar vienas raumenų kalnas. Stelianas suprato, kad sėstis į automobilį pavojinga, bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Todėl priešindamasis būtų tik nukentėjęs. Viduje sėdėjo Polas, vyras iš parduotuvės.
– Sveikas atvykęs į skraidančią lėkštę. Šiek tiek pakeliausim po sumautą galaktiką. Prisisek saugos diržą.
Po sekundėlės kažkas ant galvos užmovė maišą. Nors vaikino gyvenime buvo ir kivirčų, ir muštynių, šįkart jis ne juokais išsigando. Juk visa patirtis apsiribojo pasikumščiavimais su panašiais į save jaunuoliais bei kovomis ringe sportuojant. Patekus į šią keblią situaciją, toks įdirbis iš esmės buvo bevertis.
Kai mašina sustojo, Stelianą ištempė ir nunešė lyg bulvių maišą. Pasodino ant kėdės, o tada nuėmė apdangalą nuo galvos. Erdviame kambaryje stovėjo stalas, dvi kėdės ir spintelė. Viename kampe buvo įmontuota filmavimo kamera. Ąžuolinius baldus nuo durų skyrė maždaug dešimt žingsnių. Stelianas tik dabar geriau įsižiūrėjo į milžiną, kurio nugara kelią namo pastojo tarsi Didžioji kinų siena. Dviejų metrų ūgio, plačių pečių vyras tikriausiai svėrė gerokai per šimtą kilogramų. Ne mažesnį įspūdį darė jo veidas ir laikysena. Milžiną pavadinus „žmogumi spinta“, būtų pasakyta per mažai. Akivaizdu, kad jis galėjo būti geriausias sprendimas ne tik toms užduotims, kuriose reikia fiziškai su kuo nors ar kažkuo susidoroti. Tiriantis, protingas žvilgsnis ir šaltakraujiškumu, bet ne abejingumu dvelkiantis veidas bylojo vienareikšmiškai – nemėgink juokauti, jei nesi nei Džimas Keris, nei Čakas Norisas.
– O štai ir aš, – su plačia šypsena veide pro duris įžengė Polas. – Maikai, pravesk jaunuoliui trumpą instruktažą.
Parankinis priėjo arčiau ir žemu balsu išpyškino tekstą taip, kad susidarė įspūdis, jog moka jį mintinai:
– Nuo šios akimirkos tu egzistuoji tik šitame kambaryje. Viską darysi taip, kaip pasakys bosas. Jei mėginsi priešintis, bėgti ar kitaip rizikuoti, būsi sužalotas. Žalojimu daugiausiai užsiimsiu aš. Viršuje kabo kamera. Pastate yra ir daugiau mūsiškių. Todėl sėdėk ramiai ir mėgaukis vakarėliu. Supratai?
– Supratau.
– Bose, jis suprato.
– Gerai, ačiū Maikai, – linktelėjo apsauginiui Polas, kairėje rankoje laikydamas viskio butelį, o dešinėje – revolverį. – Pagrindinės žaidimo taisyklės pristatytos, todėl galima ir turiningiau pabendrauti. Kuo tu vardu, vaikeli?
– Aš Stelianas.
– Kas toks? Sakyk aiškiau.
– Stelianas.
– Garsiau. Negirdžiu tavęs. Balselis visai nusilpęs. Negi pakeliui peršalai? O gal po to, kai parduotuvėje buvai toks narsus karys, šiek tiek į kelnes vis dėlto prikrovei? Ką?
– Ste li a nas, – garsiai suskiemenavo jaunuolis.
– Tu ką, tyčiojiesi iš manęs, asile? – Polas staiga taip sušuko, kad iš burnos purslais pasipylė seilės. Vyras žaibišku mostu trinktelėjo aukai į veidą, o tada tęsė: – Galvoji, kad aš koks pusprotis seniokas iš pensionato? Ko čia maivaisi? Kalbėk normaliai. Jei murmėsi po nosimi, aš tave užkasiu, jei vaidinsi dvigalvį erelį, nupešiosiu ir tada vis tiek užkasiu. Snukį laikyk normaliai. Nesivaipyk, nes čia tau ne sumautas teatras. Įsikirtai?
– Taip.
– Nieko, tuoj išlenksim po burnelę, – pakiliai šūktelėjo Polas. Tuomet iš kišenės ištraukė dvi vidutinio dydžio stiklines. – Na, būk sveikas.
Stelianas norom nenorom priėmė žaidimo taisykles, suprasdamas, kad jo gyvybė už šių sienų neverta nė sudilusio skatiko. Vaikinas stengėsi nepanikuoti. Reikėjo elgtis ramiai, tačiau jokiu būdu nebuvo galima išsišokti...
– Stelianas, taip? Kas čia per vardas? Iš „Žvaigždžių karų“ ar „Žiedų valdovo“?
– Mano vardas rumuniškas.
– A, tai tu čigonas. O aš ir galvoju, ko tas vaikis taip paskrudęs.
– Ne. Aš rumunas.
– Bet juk Rumunijoj čigonai gyvena.
– Čigonų yra, bet daugiausiai rumunų. Ten mūsų šalis.
– Eik tu šikt. Sakai, ten jūsų šalis. O čia, blyn, kieno? Irgi jūsų?
– Ne.
– Tai gal pakių, turkų seldžiukų ar arabų?
– Ne.
– Po šimts, žmogau. Niekaip nepataikau. Tai tikriausiai čia nigerių žemė? Motulė Afrika, ar ne? Ar, blemba, čiurkistanas gal?
– Ne.
– Tai pasakyk man. Aš laukiu. Kieno čia žemė?
– Britų. Ta prasme, anglų...
– Tai tu apsispręsk. Britų? Ar anglų?
– Britanijos anglų. Nes dar yra Velsas. Ir Škotija. Airija.
– Negaliu patikėt savo ausimis, Maikai. Šitas rumuniškas čigoniukas tobulėja ne valandomis, o minutėmis. Man atrodo, aš tikrai turiu geografijos mokytojo gyslelę. Gerai, jei jau tu toks protingas, tai... – Polas gurkštelėjo viskio, įkvėpė ir tada paklaikusiu balsu suriko: – Tai kokio velnio visi jūs čia atsibeldėt? Kas čia jūsų laukia? Kas prašė?
– Aš... Aš... – į keblią padėtį pateko Stelianas.
– Ką tu? Tylėk, šūde! Arba ne, geriau papasakok man. Jo, paaiškink vietiniams. Kodėl čia esi? Tik neskiesk tų nesąmonių, kad sprukot dviračiais nuo karo, bado, maro ir kitų negandų. Dievaži, užsmaugsiu kaip šunį šitomis vat rankomis.
– Galiu kalbėti atvirai?..
– Atvirai? Taip, gali. Tik atvirai. Va, mano taisyklės tokios. Čia turim revolverį. Viena kulka. Būgnelyje yra šešios skylės. Po kiekvieno šūvio būgnelį vėl pasukam. Aš sakysiu, į kurią kūno vietą sau taikyti. Jei kalbėsi kaip normalus vyras, vamzdis bus nukreiptas į kokią koją, ranką ir panašų balastą. Bet jei kalbėsi kaip babajus turguje, spausim pistoletą tiesiai prie smilkinio. Aiškuma? Smagu matyt, kaip linkčioji. Todėl dabar pasakok, kam čia atvažiavai.
– Nemeluosiu jums. Su mama atvažiavom į Angliją, nes Bukarešte niekaip negalėjom rasti normalaus darbo.
– Nu jo. Išliejai čia man viską, kas ant širdies gulėjo... Neverk, parašysiu aš tau kokį rekomendacinį laišką. Čeušesku kaip darbdavys jau nebepadės, bet gal ten pas jus ir daugiau tikrų vyrų yra. Gerai. Atsakei daugmaž sąžiningai. Iš tikrųjų jūs visi norit tiesiog daugiau šlamančių. Kuo greičiau ir paprasčiau. Šalies derlių užaugino mūsų tėvai ir seneliai, o jūs, pasaulio brudas, čia atvažiuojat tuntais ir semiat rankutėmis. Nors niekuo neprisidėjot. O kai išsemsit, lėksit kitur. Aišku. Imk, taikyk sau į kelį.
Stelianas paėmė pistoletą, priglaudė prie kairiosios kojos ir, sukaupęs drąsą, spustelėjo. Nieko, tik spragtelėjimas. Polui toks vyriškas elgesys darė įspūdį. Jis šyptelėjo ir po kelių sekundžių jau buvo atlikęs tą patį.
– Vakarėlis įgauna pagreitį, – suplojo delnais padėties šeimininkas. – O dabar sakyk, dulkinai anglę?
– Ne.
– O škotę, airę?
– Na ne.
– Nagi, sūneli, tik nesakyk, kad vyrukams pakamšioti nevengi?
– Tikrai ne.
– Kas ne?
– Nedarau tokių nesąmonių, sere.
– Oho! Maikai, girdėjai, kaip jis ką tik mane pavadino? – pratrūko juokais kietasprandis. – Taip mes ir iki karališkosios šeimos galim prieiti. Ne, vyruti, stabdyk arklius. Aš džentelmenų klubui nepriklausau. Gimiau gatvės vaikiu ir iš sidabrinių indų nevalgau. Auksiniu pistoletu kaip koks prasigyvenęs negras irgi nemojuoju. Tai ką dulkini?
– Mėgstu gražias merginas ir tiek.
– Ei ei. Ramiau. Tai jau anglės atseit kaip karvės, ar ką?
– Norėjau tik pasakyti, kad į tautybę nežiūriu.
– Be reikalo, vaike. Duosiu tau patarimą. Jei nori gero darbo burna, imi latinosę, jei patinka šiknytės, renkiesi juočkę, jei užsimanei konservatyviai pavaryti drėgnu būdu, tempiesi į lovą kokią italę. Rumunę, beje, irgi. O jei prie altoriaus, tai jau anglė. Ne tau, aišku. Čia mums su Maikiu. Gerai, šauk į delną. Tu dešiniarankis? Tada dešinį. Jei nepasiseks, tai bent kaire smaukydamas koordinaciją išlavinsi.
Ginklas neiššovė. Polas staiga pridėjo revolverį sau prie smilkinio, atlaužė gaiduką ir spustelėjo. Nė nemirktelėjęs.
– Maikai, tu kamerą juk įjungei, ar ne?
– Ne, bose, jūs neliepėt.
– Vaje, ot auksas, ne žmogus. Daro tik tai, kas jam pasakyta. Bet sakyk man, Maikai, vaike mano, ar žinai, kas tau būtų, jei po šio vakaro saviveiklos atvažiuotų Benas?
– Taip, bose. Jam kiltų klausimų.
– Tikrai, Maikai. Jam kiltų labai daug klausimų. Kodėl jo tėvas guli ant grindų kraujo klane netekęs dalies smegenų. Ir jis klausinėtų. Visų pirma tavęs. Ir reikėtų labai įtikinamai pasakoti, kad tavimi patikėtų. Be nagų plėšymo ir elektros čia jau niekaip neapsieisi. O gal net ir replių kiaušams rauti, jei mano Benukas tikrai tėvą myli.
– Sutinku, bose.
– O tu juk turi didelius, gražius kiaušus, vaikeli mano. Tikrai skaudėtų. Turi bent kiek savimi rūpintis. Nubėk, įjunk tą kamerą. Turėsi vaizdo įrašą, jei jau likimas lemtų. Mokykis, rumune, iš šio anglo. Va čia žmogus. Dabar tokie nebegimsta. Aišku, aš ir pats prie jo ranką pridėjau. Maikas neturi tėvų. Nuo tos dienos, kai išnešiau jį dar vaiką iš degančio namo. Jį ir jo jaunesnį brolį Styvą. Styvo tu dar nematei. Tau pačiam būtų geriau, kad ir nebepamatytum. Nagi, ta proga spustelk ties smilkiniu. Būk vyras.
Sekundėlę Stelianas sudvejojo. Kambaryje trumpam liko tik jis ir Polas. Abu sėdėjo greta. Revolveris su viena kulka (nežinia, kurioje vietoje) buvo rumuno rankoje. Galbūt šypsojosi ta vienintelė proga išsigelbėti... Tačiau griebtis šiaudo Stelianas nesiryžo. Galimybė nugarmėjo į bedugnę. Gal dėl to, kad grįžo Maikas, o gal tiesiog vaikio blauzdos buvo per skystos... Nors, viską vertinant realiai, aukos šansai išsiveržti buvo minimalūs.
– Ei, spausk gi greičiau, – Steliano laukimą Polas suprato kaip baimės išraišką. – Negi rumunai visai neturi savigarbos?
Turi. Vaikinas susiraukė ir... ginklui neišspjovus ugnies liežuvio, atsiduso.
– Kas gi taip šaudo. Duok man, – kažkodėl ne juokais susinervino vadeiva. Jis išplėšė iš Steliano rankos revolverį, nukreipė jam į kaktą ir šaltakraujiškai paspaudė. Vieną kartą. Antrą. Trečią. Tik per stebuklą kulka neiššovė.
Stelianas atrodė taip, lyg pati mirtis alsuotų į veidą. Vaikiną purtė kaip drebulės lapelį. Nejučia susidėliojo mintis, kad tas nusikaltėlis po jo šūvio ėmė pyškinti be prasukimo. Todėl kristi negyvam tikimybė buvo didžiulė. Keturiais atvejais iš šešių. Velniškai didele procentine išraiška – 66,666 %. Taigi, kulka liko vienoje iš dviejų likusių skylių. Polas padėjo ginklą ant stalo:
– Aš mirštu. Dvi savaites šiku krauju. Nors nesu prakeiktas pederastas. Nežinau, kas man daros. Ir nenoriu žinoti. Geriau jau nudvėst savo namuose.
Galbūt todėl, kad pavojų, iškilusį savo gyvybei, jautė kaip niekad ryškiai, o gal ir todėl, kad žinojo galėsiąs iššaukti vienu dviem spragtelėjimais, Stelianas pasidavė rizikai. Jis pagriebė revolverį ir nukreipė į Polo galvą.
– Kas gi čia dabar? Rumunas keičia žaidimo taisykles? – ciniškai išsiviepė taikinys.
– Tylėk! Užsičiaupk, seni, – nervingai suriko vaikinas. – Greičiau atnešk man daugiau kulkų. Penkias...
– Oi... Oi... Negaliu! – nusikvatojo Polas. – Kurgi ne. Ko dar užsimanysi? Maikai, gal tikrai, atnešk vaikiui porą Kalašnikovo automatų. Tegul išsilieja jaunas žmogus. Tiek įtampos susikaupė. Ne tik mane, bet ir jus, visuomenės priešus, nukeps kaip tarakonus. Galės po to per BBC žinias į save žiūrėti. Tai ar atneši, Maiki?
– Ne, bose.
– Atnešk. Kodėl toks užsispyręs? Nagi, nebūk skūpus.
– Negaliu. Nelogiška.
– Bingo! Štai tas kodinis žodis, rumune. Nelogiška. Padėk tą pistoletą atgal ant stalo. Nes jei nudėsi mane, ateis Maikas ir kompanija. O revolveris jau bus tuščias kaip tavo galva. Tada prasidės siaubingi dalykai. Kad būtų įvykdytas teisingumas, vardan bausmės vyrai dar užsuks pas tavo raudančią motiną. Ir tada pereis per ją skersai išilgai kaip koks taboras. Dėk greičiau tą ginklą, pasakiau!
Stelianas pakluso reikalavimams. Bejėgiškai nuleido rankas. Revolveris išslydo ir nukrito ant grindų. Polas atsistojo, paspyrė ginklą ir šis nučiuožė link Maiko. Milžinas jį pakėlė ir įsikišo į vidinę švarko kišenę. Tuo tarpu jo vadas stipriai vožė ant kėdės sėdinčiam nelaimėliui. Nosis trakštelėjo, upeliu pasipylė kraujas.
– Tai sakai „seni“? – širdo Polas. – Tuoj šitas senis eis atidaryti savo pasakų spintelę.
Apsvaigęs Stelianas matė, kaip atsivėrė durelės. Lentynose buvo sudėti įvairūs daiktai, įrankiai. Skirti spausti, pjauti, gręžti... Deja, Polas nebuvo nei santechnikas, nei stomatologas. Ir ruošėsi ne vamzdžius taisyti.
– Pradėsim nuo seno gero, – nekantravo kraugerys, grubiai sukišęs vatos gniužulą į kraujuojančią aukos šnervę. – Laiko patvirtintas, galima sakyti. Štai jis, mano tėvo plaktukas.
Maikas vikriai pririšo Stelianą prie kėdės. Tuomet kairiąją plaštaką prispaudė prie stalo. Jo vadas ėmė trinksėti plaktuku per pirštus. Smūgiai pamažu stiprėjo. Kaip ir kankinio riksmai.
– Ne, aš ne iškrypėlis. Šito myžniaus verkimas mano ausims kažkodėl neskamba lyg muzika, – tarė ir skudurėliu užkimšo burną.
Po to sekusios minutės Stelianui buvo negailestingos. Baisu sakyti, bet vaikinas spėjo palūžti ir mintyse pradėjo melstis, kad mirtis ateitų kuo greičiau. Tačiau kažkas egzekuciją pertraukė. Polas priglaudė prie ausies telefoną.
– Aha, girdžiu... Gerai, galim viską baigt derint ir šį vakarą. Ne, neužsiėmęs... Taip, gali atvažiuoti, – lyg niekur nieko šnekučiavosi jis. Baigęs pokalbį, jau daug nervingiau pridūrė: – Eina šikt. Livingstonas atvažiuos. Maiki, tu čia palaikyk dvasią. Nenuobodžiauk. O aš einu persirengt. Čigoniukas kraujais taškosi kaip koks purkštuvas.
Nors vargšo Steliano protas jau buvo aptemęs, ką tik išgirsta pavardė įveikė sąmonės labirintus ir priminė, ko reikėtų laukti. Keliolikai minučių vaikinas buvo paliktas ramybėje. Tada pasigirdo žingsniai. Keli vyrai vaikščiojo pirmyn atgal. Kažką įnirtingai nešiojo. Nelaimėlis laikė galvą nuleistą. Gyvas ištrūkti jis vilčių nepuoselėjo. Tačiau jei atpažintų Livingstonas, rankos nepaspaustų ir per petį draugiškai tikrai nepaplekšnotų.
Todėl tą sekundę, kai atpažino ano pono sūnaus balsą, viduje tarsi kažkas sprogo. Po šimts, tas nelemtas geltonsnapis tiesiog privalėjo įkišti savo trigrašį.
– Kas čia toks? – smalsiai paklausė.
– Nežinau. Bosui jis nepatiko.
– Aleksandrai, ateik čia, – pasigirdo įsakmus vyresniojo Livingstono balsas. – Ir nekišk nosies į svetimus reikalus. Kiek tau reikia kartoti. Oi, tokius dar mokyk ir mokyk.
Gal viskas tuo ir būtų užsibaigę, jei ne įgimtas (?) jaunėlio polinkis įsivelti į įvairiausio plauko istorijas. Jis, tarsi sužeistą paukštį užuodęs skalikas, tai šiaip, tai taip sukiojo galvą, kol galiausiai ryžosi žengti kelis žingsnius arčiau pririštojo. Netrukus Aleksandro ranka suėmė Steliano plaukus ir kilstelėjo galvą. Jų žvilgsniai susitiko.
– Aš taip ir žinojau! – sušuko iš pasitenkinimo ponaitis Livingstonas. – Tai kaip dabar šnekėsimės, kietuoli?
Tačiau priešas nuleido galvą. Ne tik todėl, kad burnoje tebebuvo skuduras ir jis paprasčiausiai negalėjo atsakyti net ir labai norėdamas. Priešintis neužteko nei jėgų, nei vilties.
– Kas čia vyksta? – išdygo tarpduryje Polas. Paskui jį – ir svečias. – Tu šitą irgi pažįsti? Jis ką, kokia nors žvaigždė, apie kurią mano išprusimas neleidžia žinoti?
– Taip, esam susitikę, – abejingai atsakė Aleksandras. – Kartais kartu pasportuodavom. Lyg ir normalus bičas.
Po perkūnais! Ar ta vaikščiojanti bėda tikrai pasakė tai, kas ką tik nuskambėjo? Juk tereikėjo nors žodeliu užsiminti apie tikruosius santykius ir tėtušis Livingstonas būtų kaipmat palaiminęs operaciją kodiniu pavadinimu „Dingti be pėdsakų“. Tačiau jaunėlis, velniai jį rautų, kažkodėl nusprendė giedoti priešingą giesmelę.
– Ką ruošies su juo daryti? – seno bičiulio paklausė svečias.
– Taip toli negalvoju. Tiesiog bandžiau išsišnekėti.
– Ir daug jis pasakė užkimšta burna?
– Oi, iš pradžių visai šnekus buvo. Kaip pats manai, užkast ar ne?
– Tai jis ką nors žino?
– Nieko. Šiaip po ratais šoko. Durnas. Ir tiek.
– Nežinau. Aš čia nė prie ko. Išvis į šį kambarį neketinau eiti. Tik kad Aleksas vis landžioja. Nežinau, ar kas rimto iš jo užaugs.
– Gerai. Turim mes dar ką aptarti. Todėl darysim taip, kaip seneliai darydavo.
– Tikiuosi, tu apsimovei maudymosi kelnaites... – pašaipiai Stelianui į ausį sušnabždėjo Aleksandras.
Sužalotą belaisvį sugrūdo į mašiną. Kažkur nuvežė. Kai išlaipino, aplink buvo tamsu. Per balas ir purvą teko klampoti gal puskilometrį.
– Dabar surišk ir kojas, – įsakė Maikui Polas.
Ant upės kranto stovėjo trys vyrai. Visi savaip ramūs ir sustingę lyg medžiai virš raibuliuojančio vandens. Milžinui akmeniniu veidu šis momentas niekuo nebuvo ypatingas. Dar viena purvina užduotis. Tik tiek. Nusikaltėvių vadeivos povyza buvo panaši. Tačiau akys blausioje mėnulio šviesoje vis dėlto išdavė, kad viduje kažkas vyksta. Kas? Žinojo nebent jis pats. Maikas bosui į akis žiūrėdavo tik liepiamas. O Stelianas turėjo didesnių rūpesčių nei dvasinės budelio paieškos. Vaikinas iš paskutiniųjų mėgino atrasti savyje jėgų ir tikėjimo. Galbūt dar ne viskas prarasta? Gal įmanoma išsigelbėti ir tokioje nepavydėtinoje situacijoje?
– Sprink, išgama, – suraukęs veidą, iškošė Polas ir spyriu į nugarą nubloškė Stelianą į upę. Pavymui pridūrė: – Jei išplauksi, reikš, kad taip reikia. O jei ne, tai nors žuvis pamaitinsi.
Ledinis vanduo nelaimėlį susmaigstė tūkstančiais mažų adatėlių. Nespėjęs laiku įkvėpti, vaikinas gurkštelėjo. Kojos nepasiekė dugno ir jis keliskart srovėje persivertė. Netrukus aukos šešėlis dingo iš skriaudėjų akių ir šie jo daugiau nebematė...
Pirmame upės vingyje laukė dar viena nesėkmė. Stelianas nugara į kažką trinktelėjo. Taip dar kartą įtraukė vandens. Atrodė, kad sąmonė tuoj visiškai aptems ir leis palaimingai nugrimzti į šiltą, jaukų dumblą... Tačiau kaip tik tą akimirką kažkokiu mistiniu būdu pavyko iškilti į paviršių. Kūnas puolė godžiai ryti orą. Netrukus galva ir vėl paniro. Visgi trumpalaikė sėkmė suteikė taip reikalingų jėgų. Ne, jis dar nepasiduos! Jei ne dėl savęs, tai bent dėl motinos.
Nežinia, kiek dar laiko Stelianas išbuvo vandenyje. Jis kovėsi kaip liūtas. Kol galiausiai ant kažko užplaukė. Seklumos? Ne, tai buvo kažkoks daiktas. Tvirtas ir slidus. Tačiau ne akmuo. Vaikinas ant jo paskubomis užsiropštė keturiomis. Tada sugebėjo atsistoti. Apsidairė ir pamatė, kad tebėra upės viduryje. Tekantis vanduo tebeskalavo pečius. Rankos ir kojos tebebuvo surištos. Tačiau svarbiausia, kad pagaliau galėjo laisvai kvėpuoti. Nebereikėjo ir bergždžiai grumtis su srove.
Stelianas dantimis kibo į virvę. Po kelių minučių rankos buvo laisvos. Jos drebėjo iš šalčio, skausmo ir nerimo. Vaikinas šmurkštelėjo į vandenį ir pasilenkė prie kojų. Procedūrą teko pakartoti kelis kartus, kol išlaisvino ir kojas. Nors krantas buvo netoli, visiškai apleidusios jėgos plaukimą ištęsė kone iki amžinybės.
Stelianui pavyko! Jis įsikibo į žolę, įveikdamas dar ir statų skardį. Skęstančiojo gyvybę atsitiktinai išgelbėjo upės dugne trūnijantis automobilis. Prieš kelerius metus, dirbdamas savo juodus darbelius, ten nugramzdino Polas su sėbrais.
– Viskas? – sunkiai atgaudamas kvapą išlemeno drebantis vaikinas. Jis apsidairė ir, nepamatęs jokių namų ar kelio, patraukė link miškelio tolumoje. Stovėdamas plyname lauke, tebegalėjo patraukti nepageidaujamus žvilgsnius.