Šis projektas yra atsakas į šios dienos poreikius. Siūloma rašyba nemažiau tiksli, negu dialektologinė transkripcija, tik daug kartų lengvesnė. Bet nenumato konkuruoti su ta transkripcija...
 
         Tikslas – sukurti praktišką, visiems tuojau pat lengvai prieinamą tarmiškų tekstų užrašymo sistemą, kuo tiksliau atspindinčią bet kurios lietuvių tarmės, patarmės, dargi paties rašančiojo kalbos ypatybes.
         Šia rašyba užfiksuotą kalbą kitatarmis ar betarmis, bet lietuviškai mokantis skaitytojas gali suprasti ir perskaityti garsiai be didelių klaidų.
         Surengiami tarmių, regionų metai, tuo dar daug kas domisi, rašo tarmiškai. Svarbu, kad rašantieji savo tekstus užrašytų rašyba visiems prieinama, tinkama tarmėms pažinti, mokytis, propaguoti.
         Algmar rašyba užrašytas tekstas atrodo pažįstamas – jaukus, o ne juokingai iškraipytas, nesuprantamas.
 
         Šios rašybos principai
 
1)  Rašant tarmiškai kiek tik įmanoma laikytis bendrinės rašybos. Bendrinę kalbą geriau blogiau visi mokame –  tuo ir remtis, stengiantis perteikti ir fiksuoti fonetiką. Bendrinė – pagrindas, kurio remdamiesi ir su kuriuo lygindami galime aptarinėti tarmės skambesį ir kitas ypatybes.
 
2)  Griežtai laikytis fonetinio principo, kartu paliekant galioti bendrinės rašybos taisykles, kurios netrukdo perteikti tarmės fonetiką. Turime įsiklausyti savo paties ir bendratarmių tarimo, ypač tarpinių garsų: kas vis tik arčiau – i ar e,  o – a, o – u... ar visai per vidurį? Teksto gale galima dar smulkiau paaiškinti tarimą, ženklų taikymą konkrečiai tarmei. Jei reikia, galima paaiškinti kalbos padargų padėtį, kaip ir fonetinėje tai daroma, ir pan.
     Kirtis. Kur būtina – naudoti priegaidžių ženklus, kai reikia – kitaip kirčio vietą pažymėti, bet tik ten, kur skaitytojui gali būti neaišku. Neverta rodyti  kirčio, jei nesiskiria nuo bendrinės arba eilėraščio ritmas rodo kirčio vietą.
 
3)  Ą, ę, į, ų, ā, ē, ī, y, ū – ilgieji. Ilguosius garsus  žymėti raidėmis  ą,  ę,  į,  ų,  y  ten, kur tai daroma bendrinėje  rašyboje. Kitur – brūkšnelis viršuje.
        Naudoti raides Ł, ł  kietumui žymėti,  l‘,  n‘,  r‘,  t‘  arba kitaip pasirinkus – minkštumui. Žymėti kartais būtina: aukštaičių  „daryt“ reiškia  „darytų“, o „daryt‘ “ –  „daryti“.
 
         Taip parašytas tekstas atrodo pažįstamas, įprastas – neatgraso. O tarmiški nukrypimai iškart matomi, atkreipia skaitančio dėmesį.
 
           Pavyzdys – pritaikant žalininkams
 
        Žalininkų balsiai ne 2-jų, o 3-jų ilgumų, dėl įvairavimų kebloka tai pažymėti.  Pvz.,  juokai –  jākai – ā pusilgis, nekenks ir ilgas. Ne visi vienodai ištaria, kartais – ir gretimų sodybų gyventojai. Apskritai, būdingas balsių ilginimas. Kas gerai jaučia, naudodamasis Wordo galimybėmis gali žymėti tiksliau. Žymėtina, kur kitatarmis gali klysti.  Jei bendrinėje garsas ilgas, o tarmėje trumpas, tai ir rašyti trumpąją.
        Verta parodyti pabrėžtinai ištariamas galūnes:  „aĩ“ – geraĩ, ir kt.
 
               Rašybos problemos, pavyzdžiai
 „Žolėje“ poetė Herbera įkėlė miniatiūrą:
            
         Širdis 
Pakelas kryžius
galulaukia devulis
šią kraštą širdis
 
         Dažna rašybos painiava: „šią kraštą širdis“ – vns. kilm. nosiniuotas? Tada jau reikia rašyti „pakeląs, galulaukią“...  Net mokantis tarmę stabtelės, o betarmis kelias sekundes sugaiš kol supras, kaip čia galvojama; „širdis“ – skaitys „širdìs“, nors tarmiškai reikia „šir̃‘dis“.  Ritmas čia skaitytojui nepadeda, tai prastai perskaitys „Pakelas galulaukia devulis“: kirčius dar gali pataikyti pagal bendrinę, o ilgumų – niekaip... Čia rašyba neperteikia gal trijų ketvirčių tarmės ypatybių ir dar painioja skaitytoją.
         Todėl siūlau užrašyti taip:
 
Pakelās kryžius
galulaukiā dēvulis
šiā kraštā šir̃‘dis
 
         Kirčius žymėjau kursyvu. Taip rašydami ateinam jau visai netoli tarmės skambesio. Galima duoti skaityti abu užrašymus tarmės nemokančiam ir išgirsti skirtumą.
         Dar vienas Algmar rašybos pavyzdys, Algmar eilėraštis:
        
         Bijagrapinis sānetas
 
Anūk, ášei inamžįsiu, a tujen gir‘k Brigitų, –
Anà kisielių avižinį Palugėj mum virē.
Prē gīrnų prislingavus, ašakotų tyrį
Raugindavā, inmerkus jon plutų, dienų, kitų.
 
Būdavā dažnų apibars – par būdų ūmų,                
Ale širdēs geriausiās, bičiulā múm patapā.
Ag łėktum, kai nepratįs, nā kisieliaus kvapā...
Ale jam beržā uñglys grait ištrauks kartumų.
 
Kai gyveni – gēsmē: kur sutiñki veidai,
Ā ti medus un duonās, ti audroj braidai,
Braidysi vir‘žiās kaip bungoj par smėlius...
 
Jūs daĩliās sielās kur ataplūs laikų!
Kas grota radijās gražiaĩ, – teip avižās kisielius:
Kaip mán‘ palikįs, liks ir del‘ vaikų.

 Žymėjimų gali būti ir mažiau, pvz., taria „vīrē“, bet čia ir dar kai kur pasitikėta ritmu.
Jei rašome vīrē, gīrnų, palīkįs (šie ilgumai – svarbi tarmės ypatybė), ilgumas žymėtinas brūkšneliu – čia „y“ nelabai tinka.