Pakrantėj stumdosi triukšmingas kirų ižas,
Boluoja gulbės netirpi lytis.
Koks linksmas alasas — klajūnai vėl sugrįžo.
Jų džiaugsmas grdisi pačių kai nematyt.

Kas turguj derasi kuo kilmingesnę porą,
O kas šeimynai dairosi namų.
Aptūpę žvirbliai visą ilgą tvorą,
Iki rudens kieme nebus ramu.

Pargirgsi žąsys, žvalgosi, kur tūpti,
Nes nuo plasnojimo užgėlė jau sparnus.
Apeina gandras snūdų kūdros ūkį
Ir suskaičiuoja varliškus balsus.

Dainuoja, gieda būčiai himną choras
Nuo pilko priešaušrio iki juodos nakties.
Greit kirų ižas, trupantis po porą,
Šeimynos rūpesčių prislėgtas neklegės.

Kukuos gegutė, svaigs lakštingala, o griežlės
Lyg užrūdiję vyriai vasaros girgždės.
Liks kirų pėdsakai drėgnam pakrantės smėly —
Ilgi laiškai nežinantiems prasmės.