Tamsioj nakty alyvmedžių šešėliuos
           likai Tu vienas savo liūdesy –
meldei rankas į dangų ten iškėlęs,
           kad pasitrauktų ta taurė baisi...

Bet priėmei kančioj Tu Tėvo valią,
           ištardamas „Tebūna taip, kaip nori Tu“ –
likai per naktį ten klūpot ant kelių,
           ir sunkės prakaitas krauju tirštu --

ir krito jo lašai į kietą žemę,
           išdžiūvo žodžiai, liko tik tyli rauda –
užslinko debesys juodi, ir dar labiau sutemo –
           atrodė, nesibaigs naktis ta niekada...

O Tavo mokiniai į gilų miegą
           nugrimzdo, neatlaikę tos nakties
sunkumo – ir neliko tąkart niekas
           ten, Getsemanėj, su Tavim budėt --

Tamsioj nakty, alyvmedžių šešėliuos
           nuolankiai laukei savo valandos –
ir naštą nuodėmių visų žmonių pakėlęs
           nešei, kol Tavo mokinys Tave išduos...