XXXIX 

Pasiėmęs drožlelę skiedryno,
it kažką ketinęs, į lopšį dedu. 

Aukštas delnai, išėjęs į žmones, 
kai stebuklas čia pat, kai su juo
atsitiko kažkas, 
ko suprasti nemoku. 
Nors dvasia, bet šliaužiu. 
Nors be kūno, o regis, 
sunkų pasaulį nešu. 
Jeigu reiktų – pas Dievą ateiti galiu. 
Jeigu reiktų – juo būti. 

Neskubėkit primušti žodžiu 
(šitaip atsiveria Velnias),
Pagaliau tai ne mano kaltė. 
Daugel kartų kalbėjęs, dar kartą sakau: 
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. 
Ir tai man – girdėkit! 
Ir tai man – atminkit! 
Sakramentas į dvasią. 

Prie jo pakabinęs ir lopšį supu, 
ir daliju, drabstau turinį jo 
į visas šalis, į erdves, 
į buvimą visokį. 
Kitaip nemokėčiau suprasti, 
kodėl manęs šitiek daug: 
kur žvilgt, 
kur bakst – ten ir aš,
ir kaip tyčia kitoks, 
vis kitoks. 

Įsikibęs į delną kaip smuikas į žiogą, 
kaip žolė į bažnyčią, 
o vis tiek išbarstytas 
po Visur, po Visur – 
po žodį, po raidę kiekvieną 
girdėtą, skaitytą, rašytą, 
po Dievą ir Velnią 
taip pat.