Ji sėdi skverely ir nieko neveikia. Taip keista – nieko neveikti. Gal tai ir  netiesa, kad nieko – ji galvoja, o tai juk taip pat darbas, kartais daug sunkesnis už tuos, kuriais buvo užpildytas gyvenimas, visos dienos, o tai ir naktys. Už darbus, kuriuos, kartais tokius nepakeliamus, sekinančius, dirbo su pasimėgavimu ir ne sykį pagalvodavo, jog neteisinga, kad už tai dar moka algą ir, būna, atsidėkoja – gėlėmis, saldainiais. Dažnas pasako – tai tau, už gerumą. Koks čia gerumas – dirbti mėgiamą darbą? Ji kaskart pasijusdavo nejaukiai – kaip čia išeina, ji parduoda, išmaino gerumą į gėles, saldainius, o tai, ne be to, kartais ir pinigus? Juk norėjo tik duoti, o žmonės to kažkodėl nesupranta ir mano, kad jei niekuo neatsilygins, tai ji nebus gera? Ko vertas nupirktas gerumas?
Buvo darbai, kurių nemėgo, bet privalėjo nudirbti, nors už juos retai kam ateidavo į galvą mintis bent pasakyti ačiū ir jie atrodė tokie beprasmiški, nepabaigiami, suryjantys laiką ir jėgas. Rodos, suplovei indus, nuvalei viryklę, bet pavalgė šeimyna vakarienę ir viskas kartojasi. Išskalbei rūbus, bet sugrįžo vaikai iš miškelio žaidę karą ir dainelė iš naujo, reikia skalbti, o tai ir lopyti, pasiūti, išvirti, nupirkti, numegzti, išklausyti. Vietoj to, kad paskaitytum knygą, išeitum kur į žmones. Ar paprasčiausiai taip, kaip dabar, pasėdėtum skverely. Ką nors iš gyvenimo pasiimtum sau, o ne viską atiduotum kitiems. Sau – tik retkarčiais. Vogčia. Tik minutes, kurios atliko nuo kitų. Jei atliko. Net neįsivaizduojant, kad galėtų būti kitaip, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Iki Brisiaus galo.
Nejau dėl to buvo verta gyventi? Tai vedė į nužmogėjimą, savęs susinaikinimą ir jau seniai nebebuvo gerumas, dalinamas žmonėms, o tik desperatiškos pastangos ištverti. Jėgos seko, bet tai jautė, žinojo tik ji pati – kažkas turėjo įvykti.
 
Kaimo žmonės turi sukaupę daug išminties ir moka ją išsakyti taupiai, negražbyliaudami.
Suvežė šieną. Sukrovė ant tvarto. Kai baigė darbą, jau temo. Išvažiavo  parvežusi mašina, nuėjo namo iškrauti talkinęs kaimynas vaikinukas, vyras iš pašto dėželės išsitraukė laikraštį ir nuėjo prigulti, išsilakstė savi vaikai – užšventė, jiems darbas baigtas, o ji, likusi viena, stovėjo atsirėmusi į grėblį, nebeturėdama jėgų sugrėbti pakratus, bent sustumti į pasienį, ir su siaubu galvojo, kad jos dar laukia visi kasdieniniai namų ruošos darbai, o kiekviena kūno ląstelė šaukėsi poilsio, atsisakė paklusti, išgirsti proto balsą – reikia! Ir protas tarsi pristigo argumentų – kam viso to reikia.
Nuo gretimo namo priebučio laiptelio pakilo senutė, priėjo, paėmė saują šieno – sausas, kvepiantis, neišlytas. Taip giedrai nusišypsojo – gal atsiminė savas šienapjūtes – ir pasakė:
– Tai darbai viršų paėmė?
Patylėjo. Paskui tarsi sugrįžo iš kažkur toli, įdėmiai pažiūrėjo:
– Šį kartą dar atsilsėsi. Vieną kartą nebepraeis.
Paėmė iš jos rankų grėblį, sugrėbė kupstelį pabirų:
– Duok, nusinešiu savo triušiams?
Ji tik linktelėjo galva ir nuėjo, kad senoji nepamatytų ašarų. Gerumas.
Viską, atrodo, galima pakelti; gerumas įveikia. Tai nuostabus žodis, tai  gerasis burtininkas. Jis pravirkdo palengvėjimo ašarom ir sugrąžina prasmę.
 
Dabar ji sėdi miestelio skvere, ilsisi pusiaukelėj iki namų ir mintija – kada buvo ta diena, kai suprato, kad darbai galutinai paėmė viršų ir jau nebepraeis. Kažkaip viskas supuolė vienu metu – išvažinėjo į savo gyvenimus vaikai, bendradarbiai išlydėjo į pensiją, prispaudė ligos ir ji su nuostaba aptiko, kaip toli jos namai nuo miestelio centro, parduotuvės, ambulatorijos ir dar vis tolsta, ji  nebepajėgia pareiti neilsėjusi, koks sunkus tas nusipirktas kepaliukas duonos ir dar šis tas, kai reikia parsinešti, nors tik sau vienai, o juk, būdavo, didžiules rezgines partempdavo iš miesto – nemenkai šeimai. O mašinyčių tiek daug, jose pažįstami veidai, bet jos visos pro šalį, pro šalį. Kad taip kas sustotų, pasisiūlytų pavėžėti… Kur prapuolė gerumas? Dabar, kai jai jo reikia?
Sykį viena mašinytė sustojo, žmogus, kuriam tarsi ir nieko gero nėra padariusi, plačiai atvėrė dureles:
– Sėsk, parvešiu! Matau, nelengvai klumpes beneši, – ir šypsosi.
Kai važiuota, taip netoli namai – štai pirmas kelio posūkis, gaisrinė, dar posūkis, o ji nespėjo suvokti, ko nori to gero žmogaus paklausti, kažko, kas jai labai svarbu. Sustoja ties įvažiavimu į jos kiemą, bet ji nelipa, vis dar mėgina surinkti žodžius. Žmogus juokiasi:
– Ką, negerai? – ir privairuoja prie pat durų. Paskui surimtėja: – Neturėtum pėsčia vaikščioti, visi mes tau skolingi už gerumą...
– Jei supranti, kodėl ir tu tiek kartų važiavai pro šalį, pirmąkart sustojai? – ir įsižiūri jam į veidą. Žmogus įtemptai galvoja, paskui mėgina aiškinti, gal sau, gal jai:
– Žinai, ko gero todėl, kad neatėjo į galvą mintis, jog tokia geležinė moteris gali būti reikalinga pagalbos. Mes juk visada jos laukėm iš tavęs, nesusimąstydami, ar tu beturi jėgų duoti...
Nuo tada tarsi kas būtų atrišęs maišą, tik ji niekaip negalėjo priprasti, vis atrodė, kad nepelnytas tas žmonių gerumas, o ji niekuo nebegali atsimokėti, jautėsi kažkuo kalta, ne kartą ir ašaros imdavo tvenktis, ir būdavo gėda, kol kartą buvusi jos dukros bendramokslė pasisiūlė atnešti jai knygų iš bibliotekos – juk nearti pačiai suvaikščioti. Pastebėjo mergaitė tas ašaras, bet tąsyk nieko nepasakė, tik tarp atneštųjų knygų išskyrė Nabokovą – čia rasit minčių, kad nereikia būti egoiste ir visą gyvenimą darius gera kitiems dabar atimti iš kitų teisę tai daryti. Tai neteisinga. Gal Dievulis jus todėl ir laiko žemėje, kad žmonės turėtų galimybę daryti gera.
Ir kada ta mergiščia su plonom kasytėm ir močiutės numegzta suknele suspėjo išaugti į tokį protingą žmogų?
 
Skverelio taku eina žmonės, kalbina, išblaško jos mintis, bet ji vis grįžta prie savo pamintijimų apie gerumą. Tuo žodžiu įvardijamas toks įnoringas reiškinys, kad kartais suabejoji jo buvimu, o kartais jis patvinsta kaip pavasario upeliai ir nuplauna visas nuoskaudas…

Kokiais keliais vaikšto gerumas?
Vėl sugrįžta atsiminimai.
Vieną pavasarį ji nebepaprašė kaimyno suarti daržą – vis tiek nebepajėgia prižiūrėti, tik gėlyno pašaly pasibėrė salotų, krapų, pakaišiojo svogūnų. Pro šalį eidama bepasigrožėdavo kaimynų daržais, paganydavo savo žemdirbio sielą, o rudenį į kiemą įsuko mašinytė. Įsižiūrėjusi savo žemažiūrėm, ji atpažino vairuotoją, šyptelėjo atsiminusi, koks skustagalvis išdykėlis, pedagogų siaubas kadaise buvo tas dailus, protingas žmogus, ir senu papratimu paklausė:
– Kuo galiu padėti?
– Geriau parodyk, kur sukrauti, – ir ima iš bagažinės didžiulį glėbį nurautų subrendusių pupelių. – Išsiaižyti, tikiuosi, dar gali pati? Atsimeni, pirmais metais po mudviejų su Aldute vestuvių davei jai pupelių sėklų, tą pačią sėklą ir išlaikėm, o juk kiek metų, jau mūsų vaikai užaugo.
Taigi, sėjo pupeles, o išaugo gerumas.

O štai žmogus, kurio likimas anais laikais du kartus buvo jos rankose ir ji nepabijojo padėti, negalvodama, kuo tai gali atsirūgti jai pačiai, atsimokėjo tokia niekšybe, kad net bjauru atsiminti.
 
Prieina vaikinas ant piršto sukinėdamas mašinos raktelius:
– Mama liepė paklausti, gal galim parvežti jus namo, – ir parodo kelkrašty sustojusią mašinytę. Tą mamą ji pažįsta, o štai vaikinuko vardo jau neįsiminė, daug jų buvo.
Valandėlę dvejoja – dar taip norėtųsi pasėdėti po senuoju ąžuolu, sodintu Vytauto Didžiojo metais, šnektelti su praeinančiais žmonėmis, bet keliasi ir eina prie mašinytės – tebūnie gerumas! Vis tas Nabokovas kaltas, įrodęs, kad jis nėra kieno nors monopolis.