XXXVIII 

Skiedrynas erdvus, malkų daug, 
o ir kirvis aštrus – 
skaldai, o regisi – kortom loši. 
Bet kada tai? Kada? 
Neturėtų rūpėti praėję laikai, 
kai kalbi iš Dabar, 
tačiau ar praėję jie?  
Ar praeina? 

Daug darbo dar bus 
girdint šauksmą suvokti save. 
Net pamanau: tai daugiau 
negu pažinti save. 

Pražiodinta esmei erdvė 
turinio laukia. 

Kai žodis pavargęs nutyla, 
kalba tyla, 
o išsekus ir jai, 
įšliaužia į buvimą sapnai, 
neretai – gyvenimais pamirštais, 
ir tuomet jau nebūna Tada. 
Po vokais akių užmerktų 
supresuotas laikas išsitiesia. 
Stoviu prie lopšio storas, senas, labai nerangus
ir save mažą, bet sunkų 
kaip akmenėlį supu. 

– Sakyk, iš kur? 
Ko ieškoti suskatęs? 

– Atsibusk. 
Juk bažnyčioj esi. 
Žiogas groja Mišias.

– Suspėju visur. 
Ten dvasia aš. 
Pažiūrėk, koks skiedrynas,  
kokia aibė skiedrų. 
Netikėjau, kad šitiek galėčiau pridrožti. 
Atėjau vos palikęs šį lopšį, 
ir lig šiol nepabosta.  
Kaip ir žodis burnoj. 
Kaip buvimas... 

– Suprantu, jo visokio yra. 
Ir skiedryną galėjai apeiti. 

– Ša, mažyli. 
Kai pienas ant lūpų nudžius, 
gal tada į gyvenimą žodį įbeski. 
Nors, tiesą  sakant, ir aš 
į skiedryną ėjau be žaislų, 
o delnas kaip tavo dabar. 
Ką su juo bepakelsi? 
Ir pamaniau: betgi išskobsiu aš jį, 
iš kelmo, iš krūmo, iš miško šilinių, 
iš medžio visokio 
išskobsiu delną geresnį. 
Dabar šit tik skiedros belikę, 
o delnas keliauja per žmones. 

Stoviu prie lopšio storas, senas, labai nerangus
ir save mažą, bet sunkų 
kaip akmenėlį supu. 
Gal kada šitos drožlės skiedryno 
į laiškus, į žodį, į pėdą įžels, 
į pamatus Delno bažnyčios 
sparnais įsisegs.