Viskas nublanksta. Teisingai, viskas nublanksta, kaip erozijos apimtas dirvožemis. Dideli darbai, laimėjimai olimpiadose, pasaulinio lygio podiumai. Tik ar kada sugebės išblukti tas jausmas, užpildantis tave ,kai aukoji save, kai aukojimasis įvertinus situaciją realiai – beprasmis, kai viską užslepia negarsiai ir ramiai ištarti gydytojo žodžiai – jis pasmerktas. Tas jausmas – skirtas tik tau ir niekam juo negalėsi pasigirti, parodyti kaip naujo dviračio, nes už supratimą ir gerumą atsilyginama kitaip. Taip, kaip kartą man sakė vienas kunigas žodžius:„ tikroji formulė – tu padedi kitiems ir Dievas rūpinasi tavo gyvenimu. “
Apdegusios rankos. Ar teko kada matyti vaiką, kuris savo gėdą slepia po pirštinėmis? Pertrauka, kažkas šįkart slėpė ne tik savo rankas, bet ir save. Iš lėto prislinkau ir ištiesiau delnus į jį, tokį panašų į bailų kirmėliuką besiskverbiantį į kietą gruntą. Tylėjome, tik Mantas labai bailiai sukrūpčiojo, kai paglosčiau jo ranką, jo veidas išbalo ir akys ėmė nevalingai trūkčioti. Dar keli laikrodėlio tiksėjimai ir ,atsigavusi nuo tokios mudviejų būsenos, pastebėjau, kas vyksta erdvėje aplink mus. Vaikai tyčiodamiesi rėkė : „Neliesk jo, užsikrėsi“, „Jis išsigimęs“. Kažkodėl truktelėjau Mantą už rankovės ( rankos buvo ypač jautrios, bijojau sužeist) ir mes pabėgome iš mokyklos, vėliau sėdėjome įmerkę kojas į lietaus nuotekų upelį. Jis vis norėjo eiti, atrodė, kad jam nejauku su kažkuo bendrauti... Paleidau...
Mantas pasakojo, kaip gera jam būdavo klausyti lašančio lietaus, tikėti, kad kiekvienas lašelis lėtai nutūpęs ant pirštų - gaivina jo odelę, kad lyja šiąnakt tik dėl jo. Jis buvo vienišas ,tokie vaikai kaip Mantukas, neturintys bendraamžių supratimo, deja vėliau lengvai gali pasiduoti kitų įtakai ar/ir įklimpti į svaigalų liūną.
Rugsėjis sugeria mus į save, įvynioja kasmet į tą pačią mokslų rutiną. Tais metais turėjome naują bendraklasį, kurio raumenys atrofavosi, jis tik lengvais, tačiau savo didelių pėdų postūmiais ,besiremdamas į triratį vežimėlį slinkdavo koridoriais. Į mokyklą jį atveždavo autobusiukas, o į reikiamus aukštus nunešdavome mes – bendramoksliai. Tiesa, jis buvo ne tik fiziškai neįgalus, bet truputi skyrėsi nuo visų savo proto išsivystymu. Mokslai šiam vaikui sekėsi sunkiai, tačiau kaip pats sakydavo : „Aš į mokyklą einu dėl bendravimo“. Berniukas nelengvai valdė ir veido raumenis, bet ta nuoširdžiai išspausta šypsena mus šildydavo ir lyg primindavo – viskas gerai. Turėtų būti keista prisiminus, kaip su Mantu elgėsi bendraklasiai pernai ir kaip maloniai bendrauja su šiuo mokiniu.
Iš sėklos išauga želmuo, akmuo nežymiai sudūlėja ir mus laikas keičia. Bręstam ne tik savo išoriniu kiautu, bet imame „nokti“ ir dvasiškai, po truputį pradedame suprasti neįgaliuosius, bandome nors dalinai įsijausti į jų būseną.
Pajusti gamtos teikiamą harmoniją stengiuosi vis dažniau. Lėtai vaikščiodama po parką bandau susirikiuoti savo išgyvenimus. Užvakar pamačiau ją, dabar jau merginą. Jos vardas, jeigu nesuklysiu – Milda. Keista, kad pažinau, bet čia tikrai buvo ji. Ėjo su keliais alkoholiu atsiduodančiais vaikinais. Pamenu, kad jau nuo pradinės mokyklos ji kentėjo, nes tiesiog buvo ne tokia, kaip visi. Mildos kaklas būdavo nusietais šašais ,o plaukai sulipę kuokštais Mokėsi pagal specialiąja programą, be to buvo iš vargingos šeimos. Mes iš jos tyčiojomės, tol ,kol ji pradėjo nebelankyti mokyklos ir auklėtojai tai nurodė kaip priežastį. Ji susidėjo su visuomenės „atmatomis“, nors ,manau, taip vadinti žmones ,kad ir turinčius labai nemažų ydų, yra žema, bet aš ne apie tai. Ji būdama protiškai neįgali, paskatinta mūsų patyčių, tiesiog nuriedėjo ,kaip guminis kamuoliukas paleistas nuokalne. Milda dabar – prostitutė. Eina išdidžiai lyg povas iškėlusi galvą. Ir atrodo didesnė su aukštais lyg kojokai batais .Stebi mane lyg stovėtų ant aukštesnės pakopos, lyg būtų pasiekusi kažką savo gyvenime. Ji tikriausiai daug ko nesupranta, bet vieną dalyką tai jos akyse tikrai matau, kad ji man ,vargu, ar kada atleis už patyčias vaikystėje.
Taip ,mes buvome vaikai, nesupratome ką darome, bet pasiteisinti taip labai paprasta, o kaltininkas visgi yra, kaip ir pasekmės. Tėvai mokina vaikus nelipti žiemą ant upės ledo, neskinti gėlių iš svetimo darželio. Bet tai dar ne viskas,bet reiktų, jog tėveliai savo atžalėlėms nuo mažumės paaiškintų, jog neįgalūs vaikai yra labai panašūs į mus, tik galbūt kitaip suvokia ir reaguoja į aplinką .

Susimąstau. Žvaigždynai ,upės tėkmės, tie lyg švytuoklės išskrendantys ir vėl grįžtantys paukščiai. Bet visa tai tiesiog tampa nepastebima, kai trūksta dvasiško bendravimo. Mes bendravome eilėmis. Per daugumą poezijos renginių skambėdavo jo eilės, matydavau jas laikraščiuose ar almanachuose. Jis rašė tobulai. Tai buvo kažkas nepaprasto, genialaus, žavėjo ne pagal amžių brandžios mintys. Vaizdiniai patys plaukdavo skaitant kūrinius. Aiškiai pamenu sultingus obuolius, kurie taip apsunkina obels šaką ir ji nulūžta. Guli prie kelio, kaip bejėgis padaras ir bando įleisti šaknis merkiant lietui – tai vaizdų fragmentai įsiamžinę manyje. Pavydėjau talento, bet kartą supratau, kad eilinė vidutinybė negali taip rašyti, kad šis žmogus mainais turėjo kažką atiduoti už suteiktą sugebėjimą... Meilė - tai dovana, kurią įteikiame patys sau, bet šią rašymo dovaną turėjo įteikti kažkas kitas. Gal iš aukščiau?
Lipšniai žiūriu Ričiui į akis ir su jauduliu pasakoju apie tą poezijos rudenio vakarą, kai jį sutikau.
Jo veidas buvo išblyškęs, o rankose spurdėjo nematoma paukštė, atrodė, kad jis ją laiko taip stipriai, nes rankos virpėjo iki pat alkūnių. Laiko ir nepaleidžia. Vaikinas, kuris lyg žiebtuvėliu uždegė mano vidinėje erdvėje šviesą. Aš jį pamilau ,nors jis ir neturėjo kojų.