Raižytame krėsle (2)
Kam su daltoniku pradėt diskusiją apie spalvas?
Kam kurčią griežti atkakliai mokinti?
Yra toks būdas ne sužeist — ištept
Tuo, kur protingas taiko neįminti...
Taip, amžiais ašaros — tai ne dalia vadų,
Ne tų, kas plėšia ant pečių užsėdęs.
Mėlynakraujai veikia be klaidų,
Jei ką į pagriovį nustūmė išsikėtę,
Ne jų bėda. Juk klesti vėl dvarai,
Natūraliai tuštėja kumetynai.
Drįsai sakyti garsiai „Negerai"?
Manai, biznierių sąžinė kankina?
Ką saugo tvoros, grotos ir šuva?
Grožiesi ūkiais pro mašinos langą.
Trečiaisiais broliais klaidžioja tauta.
Tėvynę ginsim pirkę naują tanką?..
Ak, dievaži, tuščia visai kalba,
Kuri ant aukso it ant ledo slysta.
Jums, sakot, gera? Taip, naktis balta...
O gal ilgokai žaidėm „aklą vištą"?
Tad nesipiktinkite tais keliais balsais,
Kurie paprašė „Pone, nemeluokim."
Tėvynė remiasi piliečiais, ne vergais.
Kuo kvepia liaupsės argi neužuodžiat?
Vieni teriotojai vadinosi draugais,
Dabar beširdis jau gentainis, brolis?
Sunku netiesą kalbančiam atleist,
Jei jis užsispiria ir vėl meluoja uoliai.
Griūtis — tai nuolaužos. Statybos — ne silpniems,
Na, o valstybės nekuria plėšikai.
Ką beįrodysim naiviems ir patikliems,
Kurie statistikai gražiai paplot sutiko?