Ak, kiek daug pas mus gražiausių ūkių...
Auksu tviska laukuose kviečiai...
Tik kodėl senukai nusiplūkę,
O jaunimo tiek mažai matai?
 
Uždarytos kaimo mokyklėlės,
Nuostolingos buvo jos labai.
Prie tuščių sodybų vis dar žydi gėlės
Ir pavargsta laukti užkalti langai.
 
O daug kur jau įsikūrę ponai,
Užsitvėrę lig pat ežerų.
Tad sakykit, kas gi čia per monai?
Kas ta žemė, per kurią einu?
 
Iš vienos vergovės tik išlipę
Puolėme į glėbį vėl kitos..
Kažkas linksmas sau paglosto plikę,
Šunauja lai loja sau, pakol pabos...
 
Pašalpinių užauginom kartą
Kuri moka tik akis draskyt.
Kartais pamanau: ar verta
Visa tai „nuo dūšios“ išsakyt.
 
Gal verčiau sukrovus lagaminą
Išvažiuot kur senių svetimų žiūrėt.
Na ir kas, kad vieniša kaimynė
Tik ant slenksčio gali pasėdėt...
 
Tad sakykit, kas gi pasidarė?
Gal ta laisvė atgauta kalta?
Lietuvėle mano baltaskare,
Tu man ta, ir jau, deja – ne ta.
 
Ne, kalta ne laisvė. Tik ne ji,
Dėl kurios juk esam tiek iškentę...
O gal atsakytų tie,
Kurie  prie lovio
Tvartus sau
ir ainiams
jau
yra
susirentę?