Nuo širdgėlos apsunkusiais žodžiais išėjai, užtrenkdamas duris į švelnią tylą.
Tie sudžiūvę lapai praėjusio rudens man priminė tavo širdies dūžius manojoje krūtinėje.
Ir šiurkštūs pirštai slinko veidu, pradingdami naktyje taip netikėtai, tarsi šiltas vėjo gūsis, prasisukęs pro jausmus.
Taip stipriai vijaus ilgus kelius į širdį, kuriuos užpustė vėjų nugairinti delnai.
O pasakojai man apie bemieges naktis dangaus vidury, kai sugrįžus į pradžią neberandi kelio atgal.