išmyluoju bites
mano sodas pakvipęs avietėm
medžiai paslaptis kužda
trumpais sakiniais
juk meni
kaip mes lūpomis vasaras lietėme
kiek pridengę nuogumą
beržo tošies
balkšvais marškiniais
 
dar vis būk atsargus
mano bitės kai gelia — nemiršta
jos nuglosto sparnais
prieš švitimą pražystančią liepą
šitos bitės turi vardus
aš neleidžiu sau jų užmiršti
tik pašaukus
net mieguistos vardais atsiliepia
 
patikėk — neskaudės
jos tik šitaip nuglosto gyvuosius
mes nemirštam
mes tik tylim į tylą ramiai
laukiu vis
kol mane iš savęs atiduosi
arba mus nusineš
išbadėję nakties atspindžiai