Tai paverkim, broliai, paraudokim
Tai paverkim, broliai, paraudokim,
Kaimo liūdną dalią keikdami.
Valdžią, valdžią šluotomis vanokim,
Kad artojai šlaistosi girti.
Na ir kas kviečių auksinis laukas,
Na ir kas, kad žemė nuosava!
Trankosi krūtinėj vilko šauksmas —
Kaip gyvent, kai pensija striuka!
Kolūkių laikai sapnuojas rojum,
Nori — dirbi, nori — vaidini.
Už tave agronomas galvoja,
Kur pavaro, ten ir nueini.
Bus talonai patalynei, batams,
Dar talonas gabalui mėsos,
Kada nors ir žiguliuko ratai
Prie tvartelio pustuščio sustos.
Garbės raštas ant tapetų sienos,
Geležėlė švarko atlape,
Sustyguotos visos naktys, dienos,
Lyg pilki kareiviai parade.
O dabar balsuoki nebalsavęs,
Išrinkta valdžia ne ta, ne ta,
Nuolatos jautiesi apsigavęs,
Urzgia šunimi dūšia.
Nesitiesia rimtam darbui rankos
Be stiklelio, butelio alaus,
Tik blogai, kad pensija nelanko
Kas savaitę vargano žmogaus.
Tai paverkim, broliai, pakeiksnokim,
Pasimetus klaidžioja tauta.
Jei kaimai, namai juose tuštoki,
Tai gal laisvė atgauta kalta?
P. S.:
Tik kita, kita dabar mūs žemė,
Ir žmonių joje daugiau kitų,
Kurie dirvon brandų grūdą beria,
Džiaugias juodmargių gražiu pulku.
Tūkstančiais puikuojas nauji ūkiai,
Mūru kyla laukuose javai,
Pamiršta vergovė, jos kolūkiai,
Lietuvą atgimusią matai.